Lietuvos politikų varžybos – pačiame įkarštyje. Ypač įnirtinga kova verda pažadų estafetėje „atlyginimų dydis“. Kol kas Seimo kandidatų rekordas šioje rungtyje yra „1200 eurų į rankas“. Prieš ketverius metus tos pačios rungties rekordas buvo „Minimali alga – 1500 litų“. Neišsipildė. Tik nesakykite, kad dėl to labai nustebote, ar supykote. Juk tai tik tradicinio rinkimų etapo finišas, kur kaskart politikų reklamose mirga vis didesni skaičiai. Tai politinės infliacijos forma. Beje, kodėl šiemet pažaduose atsirado 1200 eurų? Gal ekonomistai suskaičiavo, o gal Europos Sąjunga taip rekomendavo? Nieko panašaus. Dar pernai sociologinės apklausos juodu ant balto skelbė, jog geidžiamiausias lietuvio atlyginimas svyruoja nuo 800 iki 1200 eurų. Va ir žada kandidatai į Seimą lyg susitarę – lygiai tiek, kaip apklausų dalyviai pageidavo. Tik man keista, kad dėl tų sumų rimtais veidais žinomiausi šalies finansų analitikai bei ekonomistai skaičiuoja, diskutuoja, kritikuoja. O kas būtų, jei pasiūlyčiau po 5000 eurų kiekvienam rinkėjui? Juk skaičius gražesnis, su daugiau nulių… Nieko nebūtų. Ekonomistai tą patį pasakytų – nesąmonė. Kiek jau tų rinkimų buvo, kiek pažadų netesėta. Tad gyvenimas Lietuvoje teka sena vaga: politikai žada, žmonės netiki. Jaunimas net nebalsuoja arba išvis išvažiuoja į kitą šalį, kur tikrai atlyginimai dideli ne tik priešrinkiminiuose pažaduose, o algalapiuose.
Kalbant apie pinigus, o ypač apie valstybės išleidžiamus pinigus, dažniau reiktų prisiminti senolių išmintį: visi skundžiasi pinigų trūkumu, tačiau proto trūkumu – nesiskundžia niekas. O būtent proto Lietuvos politikoje trūksta labiausiai.
Banali tiesa, bet nepaneigiama, kad pinigai neatsiranda iš niekur. Pirmiausia juos reikia uždirbti. Čia Lietuvai (lyginant kad ir su Graikija) gana neblogai sekasi. Bet galėtų būti daug geriau. Mokesčių sistema tokia, kad nepatenkinti ir verslininkai, ir dirbantieji. Amerika mus išgelbės? Šįkart, neišgelbės. Coca Cola jau pabėgo. Užsienio investuotojui, kuris verslą planuoja dešimčiai metų į priekį ir verslo plėtrai pasirenka Lietuvą, nėra nieko baisesnio, kaip nestabili mokesčių sistema. Įsivaizduokite: paskaičiavote, kad darbuotojams per metus sumokėsite 1 000 000 eurų, valstybei dar tiek pat mokesčių, tačiau po eilinių Seimo rinkimų nauja valdžia paskelbia, kad padidins PVM, pakeis žemės mokesčio tarifą. Užsienietis šoke. Susirenka žaislus, t.y. gamyklas, ir išvyksta, tarkim, į Estiją, kur mokesčiai nekaitaliojami kas ketverius metus. Priminkite man valdžią, kuri Lietuvoje per valdymo laikotarpį nedidino mokesčių. Kokia tokių „reformų“ pasekmė? Investuotojai pabėga ir dar kitiems pasako, kad čia „durnių laivas“, darbuotojai atleisti – bedarbystė Lietuvoje padidėja, mokesčiai nebemokami – biudžetas mažėja. Iš ko, politikai, sumokėsite tuos pažadėtus 1200 eurų?
Kitas opus klausimas dėl pinigų – kam jie išleidžiami. Žinoma, kalbu apie valstybės pinigus. Jų trūksta ir pedagogams, ir medikams, ir policijai. Visiems trūksta, nes pinigų niekada niekam nebūna per daug. Tačiau jeigu valstybė turi galvą, o toje galvoje yra smegenų, tai ji pirmiausia turėtų suprasti, kas yra svarbiausia.
Pinigai šeimoms. Ne lozungais, o realia valstybės parama jaunoms šeimoms. Vienintelis teisingas, patikimas būdas, išbandytas 2007 metais. Tuomet liberalų pasiūlytas ir Seimo priimtas sprendimas didinti motinystės (tėvystės) išmokas bei ilginti vaiko priežiūrai skirtų atostogų laiką, išmokant 100 proc. uždarbio pirmais metais ir 85 proc. antrais, sukėlė Lietuvoje gimstamumo bumą. Taip, pasitaikė piktnaudžiavimų, kelios mamos net buvo nuteistos už sukčiavimą ir priverstos grąžinti neteisėtai gautas išmokas, bet tai vienetai iš tūkstančių. Smulkmena, lyginant su tuo, jog Lietuvoje gimstamumas šoktelėjo 10 proc.
Gal esu dar jaunas ir naivus, bet jei pagrindiniu valstybės politikų tikslu Lietuvoje netaps siekis – daugiau vaikų, daugiau jaunų laimingų šeimų – ši valstybė neturi ateities. Net jei ir pažadėtume kiekvienam rinkėjui po 5000 eurų.