Regioninė politika Lietuvoje dažnai apsiriboja tik mūsų miestuose bei miesteliuose gyvenančių žmonių socialinio bei ekonominio pobūdžio problemų sprendimais, o taip pat vietos savivaldos bei centrinės valdžios institucijų bendradarbiavimu įgyvendinant ES lėšomis finansuojamus viešosios infrastruktūros kūrimo bei modernizavimo projektus. Dar savivaldybių lygmenyje yra įgyvendinamos įvairios vietos bei užsienio investicijų pritraukimo, smulkaus bei vidutinio verslo skatinimo, naujų darbo vietų kūrimo ir kitokios panašaus pobūdžio iniciatyvos. Rimtesnių diskusijų apie tai, kad kultūra bei menas galėtų tapti vienu iš svarbiausių regionų vystymosi katalizatoriumi kol kas negirdėti arba tokio pobūdžio svarstymai neįgauna strateginių sprendimų pavidalo.
Nors įstatymų leidėjas dar 2010 metais savo patvirtintose Lietuvos kultūros politikos kaitos gairėse deklaravo siekį įtvirtinti kultūrą kaip strateginę valstybės raidos kryptį, tačiau regioniniame lygmenyje rimtesnių pokyčių neįvyko. Kita vertus, tenka pripažinti, kad šiems pokyčiams nebuvo suskurtos reikiamos sąlygos. Ne paslaptis, kad iki šios dienos savivaldybėse trūksta tinkamų kultūros politikos dokumentų, nėra valios didinti finansavimą šiai sričiai, o svarbiausia – trūksta naujo, modernaus vietos savivaldos ir centrinės valdžios institucijų požiūrio į kultūros politikos formavimą bei įgyvendinimą regionuose.
Iki šios dienos daugumos nacionalinės bei regioninės reikšmės politikų sąmonėje kultūra siejama su dviem kraštutiniais požiūriais į ją. Pagal pirmąjį požiūrį akcentuojama vertybinė kultūros dimensija ir siekiama, kad ji formuotų gyventojų vertybines nuostatas, tenkintų pažintinius, estetinius, intelektualinius bei dvasinius poreikius. Pagal antrąjį – akcentuojamos socialinė, rekreacinė bei pramoginė kultūros funkcijos, kurias įgyvendinant užtikrinamos optimalios bendruomenių laisvalaikio praleidimo bei meninės saviraiškos sąlygos. Idėja, kad investicijos į kultūrą ilgalaikėje perspektyvoje gali daryti įtaką regionų ekonominei plėtrai šiuos du požiūrius atstovaujantiems politikams yra svetima. Rimtesnius nevyriausybinių organizacijų bei verslo struktūrų pasiūlymus kaip vystyti tarpsektorinius nacionalinės bei tarptautinės reikšmės projektus, dalyvauti europiniuose kultūros keliuose, užtikrinti kultūrinių industrijų plėtrą ar įgyvendinti ilgalaikes profesionalaus meno skaidos programas tokie politikai atmeta. Argumentacija paprasta – šiems pasiūlymams reikia pinigų, kurių, anot jų, valstybės ir savivaldybių biudžetuose nėra arba yra tik tiek, kiek lieka paskirsčius finansavimą kitoms sritims.
Siektinu pavyzdžiu kitiems Lietuvos miestams bei miesteliams galėtų tapti Klaipėdos miesto savivaldybė, kuri dar 2015 metais ryžosi iš esmės keisti požiūrį į kultūrą ir priėmė šiuos strateginės reikšmės sprendimus: patvirtino kultūros kaitos gaires 2015-2020 metams ir ilgalaikę finansavimo didinimo programą. Pagal minėtus dokumentus iki 2019 metų finansavimas kultūros sektoriui padidės dvigubai. Finansavimo didinimas nukreiptas ne į biudžetinių kultūros įstaigų išlaikymą, bet į nevyriausybinių organizacijų bei verslo struktūrų iniciatyvų, didinančių kultūros prieinamumą bei tarpsektorinę sąveiką, įgyvendinimą. Tikimasi, kad šie sprendimai įtvirtins kultūrą kaip strateginę Klaipėdos miesto raidos kryptį. Svarbiausia, kad minėti sprendimai, kurių iniciavime bei įgyvendinime tenka dalyvauti ir man, jau dabar duoda apčiuopiamus rezultatus: 2015 metais, po įvykusio konkurso, Kultūros ministerija priėmė sprendimą dėl uostamiesčio paskelbimo 2017 metų Lietuvos kultūros sostine, o šis laimėjimas įkvėpė dar ambicingesniems siekiams – su gausia Klaipėdos, Neringos ir Palangos kultūros bei kitų sričių specialistų bendruomene parengta paraiška Kultūros ministerijos paskelbtam konkursui dėl 2022 m. Europos kultūros sostinės vardo suteikimo. Po išankstinės atrankos į galutinį miestų kandidatų sąrašą pateko Klaipėdos ir Kauno miestų parengtos paraiškos. Galutinis sprendimas dėl Europos kultūros sostinės vardo suteikimo bus priimtas 2017 m. pavasarį.
Žinoma, siekiant rimtesnių pokyčių regionų kultūros politikos srityje, vien savivaldybių pastangų nepakaks. Reikės didesnės įstatymų leidėjo bei vykdančiosios valdžios institucijų pagalbos tobulinant teisinį reguliavimą bei įgyvendinant įvairias programas, didinančias kultūros vaidmenį regionuose.
Tikiu, kad suvienijus verslo, nevyriausybinio sektoriaus organizacijų, valstybinių bei savivaldybių kultūros įstaigų, o taip pat centrinės valdžios ir vietos savivaldos institucijų pastangas galima pasiekti, kad kultūra taptų realiu ekonominę gerovę regionuose kuriančiu veiksniu. Tam reikia ne tradicinio, bet naujo požiūrio į kultūrą ir drąsių sprendimų!