Svarbiausia (savas) žmogus. Utenos atvejis.
Žiniasklaida ir socialiniai tinklapiai pastaruoju metu mirga nuo naujienų apie socialdemokratų merus, įskaitant ir Utenos rajono merą socialdemokratą Alvydą Katiną. Pirmadienį iš darbo išėjus Vyriausybės sekretoriato vadovei, premjeras Algirdas Butkevičius bandė Lietuvos gyventojus įtikinti, kad tai viso labo eilinės darbuotojos sprendimas, kuris niekaip nesusijęs su jos darbu Vyriausybėje.
Na, galima būtų suprasti, jei ji iš tiesų būtų eilinė administracijos darbuotoja, tačiau ponia Džiuljeta buvo ne eilinė padalinio vadovė, bet pagrindinė premjero pagalbininkė, dienotvarkės ir svarbių reikalų tvarkytoja.
Maža to, paaiškėjo, kad pastaroji tą patį darbą dirbo ir pas kitus du socialdemokratų premjerus (A. Brazauską ir G. Kirkilą), todėl A. Butkevičiaus pastebėjimas, kad p. Džiuljeta teoriškai nėra socialdemokratų narė, nuskambėjo daugiau nei naiviai. Juk esmė ne ta, ar partijos narė, bet kokią politinio pasitikėjimo poziciją ji užėmė premjero komandoje. Vėliau premjeras, matyt, siekdamas toliau nustumti įvykius nuo savęs žiniasklaidai pranešė, jog buvusi jo patikėtinė yra nuo senų laikų artima Utenos rajono mero draugė, todėl, suprask, ką jie ten darė, tai ne jo reikalas.
Keista, tačiau tą pačią dieną Utenos rajono meras pranešė, kad p. Džiuljetos apskritai nepažįsta. Žiniasklaidoje minimos įmonės vadovas televizijos žiūrovams taip pat patvirtino, kad p. Džiuljetos nepažįsta, tačiau jos namo remonto darbus atliko paprašytas Utenos rajono mero. Peršasi išvada, kad kažkuris tikrai meluoja. Premjeras ar 14 metų rajono meru dirbantis ir ne vieną kartą Vyriausybėje lankęsis Utenos rajono meras?
Tuo, kad nepažinojo statybos darbus atlikusios įmonės vadovas, galėčiau tikėti. Juk jam svarbiausia dirbti, nesvarbu kur. Televizijos žiūrovams pastarasis pridūrė, kad šiais laikais reikia taikyti nuolaidas, nes kitaip nelaimėsi konkursų. Tą šis verslininkas tikrai žino, nes jo įmonė pastarąjį dešimtmetį yra absoliuti lyderė tarp savivaldybės skelbiamų konkursų nugalėtojų. Tik kas turėta omenyje sakant apie nuolaidas? Juk visai neseniai Utenos melioracijos įrengtame, savivaldybei priklausančiame Utenio stadione vien dešimtys šiukšlių dėžių (po 2000 litų) yra aukso vertės. Vargu ar rastumėme visoje Utenoje tokios vertės šiukšliadėžių, suoliukų, tvorų ar kitų grožybių, o čia, suprask, dar ir su nuolaida.
Pastarosiomis dienomis labai dažnai girdžiu du klausimus. Vienas – ar galėjo Utenos rajono meras daryti kam nors tokią įtaką? Antras – kuo visa tai baigsis? Į antrą klausimą, kaip ir į tai, kas meluoja iš politikų, turėtų atsakyti ne politikai, bet, kaip ir dera teisinėje valstybėje, kompetentingos institucijos. Į pirmą klausimą atsakysite patys, paskaitę žemiau esančią teksto dalį apie Utenos rajono politinę sistemą.
Utenos rajono meras spaudoje dievagojosi, kad padėti galintiems verslininkams nėra net ir dešros nuvežęs. Galima tuo tikėti, juk keista būtų, jei Utenos rajono meras važinėtų su dešromis pas ilgametį savo koalicijos savivaldybės taryboje partnerį, kurio įmonė vien per pastaruosius kelis metus įvykdė Utenos rajono savivaldybės projektų už mažiausiai 20 milijonų eurų.
Visose trijose Utenos rajoną valdančiose partijose yra statybinių įmonių vadovai, kurių įmonės yra nuolatinės Utenos rajono savivaldybės skelbtų ir su statybomis susijusių konkursų nugalėtojos. Tačiau, kaip ir prieš tai minėjau, labiausiai konkursuose sekasi šioje istorijoje minimai „Utenos melioracijai“. Vos per kelis metus – keturi stadionai su viešomis erdvėmis, parkai, vandenvalos objektai, vietinių kelių priežiūros, melioracijos objektai ir įvairūs kiti darbai atlikti įmonei būnant rangove ar subrangove.
Utenos meras viename straipsnyje piktinosi teisėsauga – „įvardijo sumą, 2000 eurų, mano akys didžiulės“. Jei pyktis dėl sumos dydžio, tai galima suprasti. Juk pastaruoju metu tiek verslininkai, aktyviai dalyvaujantys valdančioje koalicijoje, tiek rajono vadovai su meru priešakyje persėdo į naujus „Audi Q7“, „Toyota“ ar S klasės „Mercedes“ automobilius.
Paklausite – o tai kaip su viešaisiais pirkimais? Prieš kelis metus įsibėgėjus ES projektams, Utenos rajono savivaldybė pagal viešųjų pirkimų pažeidimus pinigine išraiška užėmė antrą vietą tarp visų valstybės biudžetinių įstaigų. Viešųjų pirkimų skyriui vadovauja ištikimas mero bendrapartietis – beje, tas pats, kuris nesenai už uteniškių mokesčių mokėtojų lėšas su profsąjungų atstovais dalyvavo Maskvoje vykusiuose mokymuose. Ištikimybė yra abipusė, nes kadaise minėtą bendražygį dėl valstybės kontrolės rekomendacijų reikėjo atleisti.
Pareigoms neįtiko sovietinės sukarintos mokyklos baigimo diplomas, tačiau vėliau pareigoms užimti reikalavimai buvo „nuleisti“ ir šis ponas grįžo į darbą. Neišjudino šio socialdemokrato ir prieš kelis metus ES lėšų grobstymo byloje kaltinamojo statusas. Beje, toje byloje taip pat skambėjo „Utenos melioracijos“ pavadinimas, o kitas kaltinamasis buvo tas pats jos vadovas. Nors abu teismų slenksčius mynė apie 7 metus, kiekvienas toliau dirbo savo vietose, maža to, per tą laiką „Utenos melioracija“ po laimėtų konkursų pasirašė dar mažiausiai 20 sutarčių su Utenos rajono savivaldybe. Teismai pasibaigė išteisinimu, kai kurios bylos nutrauktos dėl senaties.
Paklausite – o kaip su savivaldybės veiklą kontroliuojančiais darbuotojais? Utenos rajono savivaldybėje veikia Centralizuoto audito skyrius ir Kontrolieriaus tarnyba, tačiau jos yra išlaikomos ir darbuotojai atlyginimus gauna iš tos pačios savivaldybės administracijos. Savivaldybės taryba yra patvirtinusi Antikorupcijos komisiją, tačiau beveik visą ją sudaro mero bendrapartiečiai arba verslininkai, kurių įmonės vykdo savivaldybės projektus.
Savivaldybės įmones prižiūri stebėtojų tarybos, tačiau nei vienoje iš jų nėra nė vieno opozicijos atstovo. Netgi atvirkščiai: koalicijos tarybos nariai/verslininkai sugeba ne tik stebėti tų įmonių bei jų vadovų veiklą, bet ir tuo pačiu metu su savo verslais vykdyti tų pačių savivaldybės įmonių organizuojamus milijoninius projektus. Įdomiausia, kad Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) interesų konflikto čia neįžvelgia…
Tiesa, yra savivaldybėje ne tik meras, bet ir savivaldybės taryba. Daugelis valdančiųjų ar jų šeimos narių yra priklausomi nuo savivaldybės ir jos įstaigų darbo vietų, verslų, politinių pozicijų. Yra ir Utenos apygardoje išrinkta Seimo narė, tačiau ji taip pat yra mero bendražygė.
Didžiausias atliekamas darbas Utenos rajone – tai apibėgti su gėlėmis kuo daugiau kermošių. Na, dar pritraukti per ministerijas ar tą pačią Vyriausybę ES lėšų statybiniams objektams. Yra ir opozicija, tačiau ją nuolat bandoma užčiaupti įvairiausiomis priemonėmis, kurioms išvardinti reikėtų atskiro teksto.
Savivaldybės administracijoje ir jai pavaldžiose įstaigose dirbančius darbuotojus galima skaičiuoti tūkstančiais, tačiau retas kuris, matydamas, kas vyksta realybėje, bando su tuo kovoti, nes tokie mūsų rajone baudžiami paprastai – atleidimu iš darbo. Valstybės tarnautojų kvalifikaciją vertina komisija, kurios 4 nariai iš 5 yra mero bendrapartiečiai.
Turbūt nereikia sakyti, kas gauna didžiausius priedus prie atlyginimo? Galiausiai, esant poreikiui darbuotojai gali kreiptis į Utenos regiono valstybės tarnautojų profsąjungą ar profsąjungų konfederacijos atstovus, bet šie abu taip pat yra mero bendrapartiečiai.
Švietimo, sveikatos, kultūros, sporto, socialinių įstaigų vadovybėje visur galima rasti tos pačios partijos atstovus. Apie savivaldybės administraciją nepotizmo atžvilgiu turbūt nėra ką ir kalbėti. Galiausiai yra dalis darbuotojų, kurie net nesislėpdami darbo valandomis aktyviai dirba prie internetinių ir socialinių tinklapių komentarų rašymo. Ir po šiuo tekstu turbūt bus „atliktas darbas“, įvairiais būdais menkinant kitaip manančius politikus.
Dar Utenoje yra kelios žiniasklaidos priemonės, tačiau dvi iš jų priklauso tos pačios mero partijos nariams. O ir kitos vardan išlikimo priverstos spausdinti savivaldybės užsakomuosius straipsnius, kuriuose dažniausiai galima matyti socialdemokratą merą arba socialdemokratę Seimo narę. Suprask, kitaminčiai tarybos nariai neturi ką pasakyti.
Tačiau savivaldybei aktyviai perkant viename šalies žurnale tūkstantinės vertės straipsnius – galima netyčia ir metų meru patapti. Socialinių tinklapių mūsų rajono valdžia nemėgsta, nes sovietmečiu ne tokių technologijų mokė. Savivaldybė turi ir savo viešųjų ryšių atstovę, kuri tuo pačiu metu pluša Utenos socialdemokratų atstovės spaudai pareigose. Už 300 tūkst. eurų, kurie per 4 metus skiriami savivaldybės viešosios informacijos sklaidai, galima nesunkiai uteniškiams nupiešti kokį tik nori paveikslą.
Turbūt kiekvienas gali rasti tam tikrų panašumų savo mieste ar rajone, tačiau apskritai vertinant Utenos rajone nesunkiai galima įžvelgti paprasčiausią karalystės sindromą, kuriai vadovauja, be abejo, vienas žmogus – rajono meras.
Taip ir gyvename sukurtame valdžios „laimingų (savų) žmonių mieste“. Vieni rūpinasi finansavimu, antri kuria projektus, treti kontroliuoja konkursus, ketvirti su UAB‘ais juos laimi ir įsisavina lėšas, penktus įsivardinkite patys. Tačiau vieną dieną pasirodo niekam nepažįstama Džiuljeta ir, žiūrėk, pasirodo, jog karalius nuogas?!