Turbūt šiandien daugelis Liberalų sąjūdžio partijos narių, rinkėjų ir tiesiog palaikytojų savęs klausia, kas gi iš tiesų vyksta ir laukia pagrindinės Lietuvos liberalios jėgos. Neslėpsiu, kaip šios partijos narys (nuo pat įsteigimo), taip pat keliu sau šį klausimą ir, deja, kol kas retoriškai. Pernai, gegužės mėnesį, daugeliui netikėtai, tame tarpe ir man pačiam, prasidėjusi politinė krizė tęsiasi iki šiol. Kaip besinorėtų, niekaip nepavyksta atversti naujo puslapio šios organizacijos istorijoje. Sakau istorijoje, nes kelių mėgstančių gauti paramą piliečių “dėka” ši, su dideliu atsidavimu ir nuoširdžiu darbu tūkstančių puikių žmonių kurta partija gali išnykti iš Lietuvos politinio žemėlapio.
TRUPUTIS ISTORIJOS
Prieš beveik dešimt metų, dar būdamas jaunuoliu iš Utenos rajono, buvau išrinktas šios partijos jauniausiuoju valdybos (kolegialios vadovybės) nariu. Tuomet džiaugiausi ne tiek dėl asmeninio pasiekimo, kiek dėl to, kad pagaliau Lietuvoje atsirado politinė jėga, kurioje tu jaunesnis ar vyresnis, vyras ar moteris, studentas ar direktorius, turtingas ar ne, iš rajono ar didmiesčio, buvai vertinamas dėl savo kompetencijos, aktyvumo, racionalumo ir kitų gerųjų savybių. Dėl to nekilo nė menkiausių abejonių, nes juk viską teko patirti savo kailiu. Per tuos devynis metus, kiek partijos kolegų pasitikėjimo dėka esu valdybos nariu, praleidau vos vieną posėdį, todėl puikiai mačiau ne tik tai, kas apie partiją pateikiama viešoje erdvėje, partijos informaciniuose kanaluose, bet ir pačią virtuvę. Partijos vertybės, tikslai, planai, veikla, skyriai ir nariai, finansai per tą laiką niekada nekėlė jokių abejonių. Buvome nuolat mokomi politinėje veikloje veikti kompetetingai, skaidriai ir sąžiningai bei vadovautis sveika konkurencija. Nei karto neteko girdėti kalbų iš partijos vadovų ar kitų narių apie kažkokius užslėptus tikslus, neskaidrias lėšas ar kitas negeroves. Netgi atvirkščiai, buvo tapusi norma posėdžiuose pasišaipyti ar kitaip pasijuokti iš kitų partijų, jų atskirų narių skendinčių nepotizmo ir kitokiuose skandaluose.
Tuo pačiu, kaip ir tikriausiai kiekvienoje organizacijoje, taip ir šioje, pasitaikydavo ir ginčų, ir aštresnių diskusijų, bei visokių kitų įprastų politinėje veikloje situacijų. Pats buvau ir iki šiol esu iš tų politikų, kurie niekada nevengė pasisakyti politikų veiklos atžvilgiu ar vadovybės adresu “nevyniojant į vatą”, neretai kritiškai. Ar tai buvo Navaičio knygų, ar Mildos meilės, ar kiti atvejai, jie visada susilaukdavo mano tiesaus vertinimo. Pamenu, jog būtent mano iniciatyva partijos buvusiam pirmininkui niekaip nepavyko palenkti valdybos ir į partiją atsivesti buvusio R. Pakso bendražygio R. Ačo.
Nors man visada imponavo tai, kad šioje partijoje nedraudžiama reikšti savo nuomonę ar korektišką kritiką kitų politikų atžvilgiu, yra tekę ir pačiam politiškai nukentėti, kai šių dienų žinių portalų antraščių herojaus iniciatyva buvau “išstumtas” iš LR Seimo rinkimų sąrašo pirmo dešimtuko į antro pabaigą. Nežiūrint į tokį akibrokštą, aš ir daugelis partijos narių toliau nuosekliai ir aktyviai kūrėme liberalizmą Lietuvoje. Pradėjus byrėti LiCS partijai daugelis pastarosios partijos skyrių ir jų narių nusprendė įsilieti į LRLS gretas. Nors į partijos veiklą įsijungiant vis didesniam būriui naujų narių buvo baimių, kad dėl to gali neigiamai pasikeisti partijos atmosfera, integracija pavyko puikiai ir visi nariai tapo viena didele šeima. Liberalų pakilimo banga, naujų lyderių atsiradimas, vieni po kitų sekę sėkmingi rinkimai, puiki vidinė organizacijos atmosfera privertė daugelį partijos narių jaustis pakylėtai.
KAS TOLIAU?
Šiandien galima sakyti, kad būtent tas masinis pakylėjimas ar besąlyginis tikėjimas lyderių veikla pakišo koją šuoliuojančiai per Lietuvos politinės sistemos purvynus partijai. Per vieną dieną, netikėtai tūkstančiams partijos narių, ne savo valia teko atsidurti tame pačiame purvyne, kuriame dar nesenai murkdėsi tuo metu valdžioje buvusios partijos. Nors nerasime nei vieno, kuriam malonu būti murkdomam politinės sistemos purvyne, deja, eiliniam piliečiui skirtumo tarp Darbo partijos juodosios buhalterijos, Tvarkos ir teisingumo partijos ministrų “zadanijų”, LSDP auksinių šaukštų istorijos ar liberalų brendžio dėžutės nėra ir pasiteisinimų šioje vietoje būti negali. Būtent tai suvokiant, iškart po pernykščių įvykių, buvo surengtas partijos narių suvažiavimas, kuriame iš visos Lietuvos susirinkę delegatai paspaudė perkrovimo mygtuką. Tuomet į partijos vadovybę nebuvo išrinktas nei vienas šios istorijos herojus, kurie šiandien turi reikalų su teisėsauga. Tai buvo įrodymas, kad partijos nariai kaip ir visoje Lietuvoje gyvenantys liberalių pažiūrų piliečiai, nori matyti atsinaujinimą Liberalų sąjūdžio vadovybėje.
Aišku, po tokių atvejų yra sudėtinga kalbėti apie skaidrumą ir sąžiningumą, tačiau gavus tokią skaudžią pamoką vargu ar kas nors iš liberalų vėl norėtų išgyventi tai, kas atsitiko gegužės 12 d.. Tuo pačiu keli tūkstančiai partijos narių išlaikė vienybę, niekas neišsibėgiojo, visų bendromis jėgomis buvo atsistota ant kojų ir rinkėjų pasitikėjimo dėka nueita sėkmingai iki rinkimų. Nors po praėjusių metų įvykių liberalai įvertino savo klaidas ir padarė atitinkamas išvadas, bei naujos vadovybės vedini pasuko nauju keliu, ši, visiems Lietuvos liberalams košmariška istorija šiandien dar nebaigta ir tikriausiai dar negreitai baigsis. Būtent tą parodė vakarykščiai įvykiai, kuomet dar kartą skambių antraščių dėka liberalų vardas buvo prilyginamas keiksmažodžiui. Taip, tai labai nemalonu ir tikriausiai ne vienam norisi kuo greičiau atsiriboti nuo viso šito. Tačiau mes taip pat esame atsakingi, kad laiku neįžvelgėme, jog Liberalų sąjūdžio partijos aukščiausių lyderių viena politinė veikla vyko Vašingtono aikštėje (centrinėje būstinėje), o kita Vilniaus senamiesčių kavinėse. Aišku politikams nėra draudžiama susitikinėti su verslininkais, tačiau, kai kalba eina ne tik apie svarstomus sprendimus, bet ir kažkokias galimas paramas, tai jau yra nepateisinama. Jau tapo aišku, kad tokius, niekur nedeklaruotus ir nederintus su partijos likusia vadovybe susitikimus mėgo ne tik du liberalų lyderiai, bet ir šiandien ypač kritiškas šia tema konservatorių lyderis bei kiti darbiečių ir socialdemokratų lyderiai ar aukšti valdininkai. Aišku, tai nei kiek nesumenkina ant liberalų kritusio šešėlio, tačiau tik parodo, jog problema yra platesnė ir apima visą Lietuvos politinę sistemą. Nuoširdžiai tikiu, kad 99,9 procentai partijos narių net neįsivaizdavo, jog kažkas kažkur jų vardu, be jų pačių žinios, kažkam dalina pažadus ar, juo labiau, tariasi dėl kažkokių paramų. Teisėsaugos institucijos įvertins ar tai vyko teisėtai, ar neteisėtai, tačiau žinau tikrai, kad tai buvo neteisinga ne tik partijos narių, liberalų rinkėjų, bet ir visų Lietuvos gyventojų atžvilgiu. Turime gerbti kiekvieno teisę į galimybę gintis, tačiau pasiteisinimų ir abejotinų istorijų nebereikia nei visuomenei, nei partijos nariams, nes šešėlis mestas ir žala jau padaryta. Todėl šios istorijos dalyviai turi prisiimti ne tik teisinę, bet ir politinę atsakomybę. Ne tik pasitraukti visam laikui iš Liberalų sąjūdžio partijos, bet ir visų politinių institucijų, į kurias juos delegavo partija. Ne tik Lietuvos gyventojas gali būti griežtas mums, bet ir mes patys turime būti griežti sau. Tik taip mes atversime naują šios organizacijos politinio kelio puslapį.
Nors šiuo tekstu nesiekiau pasiteisinti, atgailauti, paguosti, kritikuoti ar įtikinti, tačiau norėjau pasakyti, kad tie 99,99 procentai Liberalų sąjūdžio partijos narių – Lukas iš Anykščių, Edita iš Trakų, Remigijus iš Jonavos, Aušrinė iš Vilniaus, Gytis iš Vilkaviškio, Vida iš Kalvarijos, Andrius iš Nidos, Simonas iš Kauno, Giedrė iš Šiaulių, Daiva iš Panevėžio rajono, Nijolė iš Alytaus, Kęstas iš Švenčionių, aš iš Utenos ir didžiulis būrys kitų puikių politikų visoje Lietuvoje, kiekvieną dieną LR Seime ir savivaldybėse dirba vardan to, kad Lietuvoje būtų daugiau liberalizmo, daugiau laisvių ir teisių, mažiau absurdiškų draudimų ar kvailų sprendimų. Reikėjo dešimt metų, kad šių pažiūrų žmonės sueitų draugėn į komandą ir neabejoju, kad kilusios negandos komandos lengvai neišardys. Todėl šiandien nusivylusiems, nebetikintiems ar smerkiantiems noriu pasakyti, kad mes gerbsime bet kokią Jūsų nuomonę ir kritiką, tačiau atstatysime sugriautą namelį, tik dar tvirtesnį, stabilesnį ir patikimesnį, o liberalių pažiūrų rinkėjas tikrai turės už ką balsuoti. Net jei reiktų keisti partijos pavadinimą, struktūras, vadovybes, vertybių ir įsitikinimų iš liberalų neišmuš niekas. Nes liberalizmas nėra tik partija, pirmiausia – tai gyvenimo būdas.
Liberalas iš Utenos
Marijus Kaukėnas