Praėjusių metų lapkričio mėnesį Utenos rajono savivaldybė paskelbė investuotojų, galinčių teikti vandens pramogas ir maitinimo paslaugas Dauniškio parke, paiešką. Investuotojai buvo kviečiami siūlyti idėjas, kaip galima būtų pritaikyti Dauniškio ežerą ir jo pakrantę pramogoms ar aktyviam poilsiui. Ilgai nelaukus atsirado keturi pretendentai norintys Dauniškio ežere teikti aktyvaus poilsio paslaugas. Iš visų investuotojų savivaldybės sudaryta komisija atrinko rimčiausius pretendentus, kurie pateikė ne tik visoje Lietuvoje populiarėjančios vandenlenčių pramogos įrengimų ir kavinės ežero pakrantėje viziją, bet ir viso projekto verslo planą. Verslo plane buvo numatyta, kad uteniškiams pramogos butų organizuojamos ne tik šiltuoju, bet ir šaltuoju metų laiku. Planuota, kad nemaža investicija atsipirks per 10 metų. Netrukus verslininkų siūlomas projektas pasiekė Utenos rajono savivaldybės tarybą, kurioje nesusilaukė jokių prieštaravimų. Atvirkščiai, Liberalų sąjūdžio frakcijoje buvo pasidžiaugta, kad tai pirmoji privataus verslo investicija šalia viešųjų erdvių ar kitų per dešimtmetį įgyvendintų ES projektų Utenos rajone. Kurį laiką nesulaukę jokių žinių iš savivaldybės, verslininkai patys pradėjo raginti savivaldybės administraciją paskubėti derinti projektą, nes siekė projektą įgyvendinti iki šios vasaros. Tačiau, jų nuostabai, rajono valdžios sudaryta komisija investuotojams pranešė, kad greitu metu projekto įgyvendinti galimybės nėra. Buvo pateikti vienas už kitą keistesni argumentai. Verslininkams buvo nurodyta, jog jiems būtina atlikti poveikio aplinkai vertinimo procedūras, o žemės sklypas, kuriame planuota įgyvendinti projektą, neparuoštas investicijoms. Taip pat pranešta, jog verslininkų prašomo ir verslo planui būtino 10 metų garantinio laikotarpio savivaldybė suteikti negali, o kaip alternatyva, pasak verslininkų jiems pasiūlytas vienų metų laikotarpis.
Po tokių pareiškimų kyla klausimai: kaip galima skelbti investuotojų paiešką, šiuo atveju – konkrečiai aktyviam poilsiui ant vandens, kaip galima investuotojus su projektu „tampyti“ po kabinetus ir tarybos posėdžius nepasakius, kad žemės sklypas neparengtas investicijoms? Galiausiai koks kvailys investuos šešiaženklę sumą (eurais) dėl garantuotos galimybės vykdyti verslą tik vienerius metus? Deja, toks „nesusikalbėjimo“ su potencialiais investuotojais atvejis nėra vienintelis – ir anksčiau Utena yra „praradusi“ gerokai stambesnes investicijas.
Nesenai įvykusiame Utenos rajono savivaldybės tarybos Teritorijų planavimo, statybų ir infrastruktūros plėtros reikalų komitete iškėliau klausimą dėl Utenos rajono savivaldybės galimai netinkamo požiūrio į investuotojus. Kolegoms pastebėjau, kad šiais konkurencingais laikais ieškant investuotojų reikia ne kabinetuose laukti ir „atsirašinėti“ raštais, tačiau patiems daryti viską, kad tik privačios lėšos atrastų Utenos rajoną. Juo labiau žinant, jog per 10 metų Utenos rajone į infrastruktūros ir viešųjų erdvių projektus „įkišta“ apie 100 milijonų eurų ir kad šios didžiulės ES bei savivaldybės lėšos nesulaukė nei vieno privataus euro investicijų. Nereikia būti ekonomikos ekspertu, kad suprasti, jog kiekvieną įrengtą objektą ar viešąją erdvę teks nuolat prižiūrėti ar remontuoti, tad tam puikiausiai pasitarnautų šalia projektų pritrauktos privačios investicijos ir iš jų gaunamos mokestinės pajamos. Pernai, sutvarkius Vyžuonos ir Krašuonos upių pakrantes ir jas pradėjus prižiūrėti savivaldybės įstaigai Utenos komunalininkas, pastaroji įmonė pritrūko beveik pusės milijono eurų. Tai tik parodo, kad grožio ir patogumo už dyka nebūna, todėl būtina galvoti kaip reiktų sumažinti nuolat gyventojams didėjančią mokestinę naštą. Kažin ar apie tai galvoja kolegos politikai ir besirūpinantys miesto teritorijomis valdininkai? Vyriausiasis miesto architektas savivaldybės tarybos narius tikino, kad Dauniškio parke esančiame, savivaldybės panaudos būdu valdomame ir mokesčių mokėtojų lėšomis prižiūrimame sklype planuotas projektas sunkiai įmanomas dėl įstatymų. Na, įstatymų ir tvarkų yra įvairių, tačiau jie kažkodėl nesutrukdė atsirasti analogiškiems projektams Klaipėdos, Šiaulių ar tų pačių Molėtų savivaldybių valdomuose žemės sklypuose. O juk esant norui galima nesunkiai pasidomėti kaip tokie klausimai sprendžiami kitose savivaldybėse.
Praėjusiame Utenos rajono savivaldybės tarybos posėdyje rajono meras prasitarė, kad didesnių, ES lėšomis finansuojamų projektų ateityje tikėtis nereikėtų ir tokių pinigų srautų kaip ankščiau nebebus. Realiausias projektas įgyvendinimui yra to paties Dauniškio kvartalo dalies renovaciją. Tuo tarpu Aukštakalnio kvartalo renovacijos projektas paskendęs miglose ir jau dabar aiškėja, kad bus labai gerai, jei pavyks ateityje renovuoti Pasakos darželį. Atskirų daugiabučių pastatų renovacijos projektai Utenoje vyksta vangiai. Šiais metais planuojamos LIDL ir IKI prekybos centrų statybos. Nors šie projektai suteiks uteniškiams didesnį patogumą, nei vienas iš jų nepadės realiai spręsti rajono ekonominės situacijos. Šį mėnesį planuojama tvirtinti 2016 metų biudžetą, kurį vykdyti bus neabejotinai sunku, nes vien iš praėjusių į šiuos metus perkelta 1 milijonas eurų pradelstų atsiskaitymų. Kitaip pasakius, savivaldybė jau 2015 metais pritrūko lėšų savo įsipareigojimams vykdyti, o galimybės skolintis – senokai išsemtos. Galima tik spėlioti, kas labiau lėmė tokią finansinę situaciją – ar beatodairiškas išlaidavimas, ar neracionaliai prabangūs ES projektai, ar abu kartu. Savivaldybei siekiant atlikti visas jai priskirtas funkcijas ir iš to kylančius įsipareigojimus visuomenei, belieka mažinti esamo biudžeto išlaidas arba didinti biudžeto pajamas. Siekdama spręsti susidariusias finansines problemas, rajono valdžia pasirinko primityviausią būdą – mažinti biudžeto išlaidas pataupant biudžetininkų sąskaita ir gauti daugiau pajamų padidinus įvairius mokesčius. Tuo jau galėjo įsitikinti visos rajono švietimo įstaigos ar žemės ir kitų mokesčių mokėtojai. Tokios priemonės gali padėti spręsti problemas trumpam, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje jos veda į niekur.
Šiais metais Lietuvą paliko daugiau gyventojų, nei gyvena visame Utenos rajone. Ne išimtis ir mūsų kraštas, kurį įprastai palieka jaunimas ir darbingo amžiaus žmonės. Gimstamumas, Utenos rajone likus 40 000 gyventojų, tesiekia kiek daugiau nei 300 vaikų per metus. Laiko klausimas, kada prasidės tarp rajonų kova dėl darbingo amžiaus gyventojų. Šioje konkurencinėje kovoje nugalės tie rajonai ir miestai, kurie išlaikys didesnę darbo jėgos koncentraciją – tai šiuo metu yra būtina sąlyga siekiant pritraukti didesnius investuotojus. Be investicijų nebus ir naujų darbo vietų ar didesnės pasiūlos atlyginimų rinkoje, be ko tikėtis, jog sustabdysime ar susigrąžinsime išvykusiuosius, yra nerealu. Utenos rajono savivaldybė valdo didžiulį turtą, jį sudaro žemės sklypai ir patalpos, kurių dalis yra arba nenaudojama, arba pačiai savivaldybei nereikalinga. Šiuo metu valdomą nereikalingą ar nenaudojamą turtą kokybiškai pateikus verslui, galima būtų sulaukti nemažų investicijų ir proveržio darbo rinkoje. Tiesa, reiktų pastebėti, kad iš dalies rajono valdžia tą yra pradėjusi daryti, tiktai šimtai kvadratinių metrų patrauklių patalpų išnuomota be konkursų, nesvetimiems valdžiai verslininkams už simbolinę pusės ar vieno euro už kvadratinį metrą kaina. Nemaža dalis patalpų išdalinta panaudos būdu – už jas tereikia susimokėti tik komunalinius mokesčius. Kita dalis nenaudojamų patalpų, tarp jų – miesto centre, tikriausiai palikta vorams voratinklių pynimui, nes kelis metus net neieškoma nuomininkų. Pavyzdžių yra begalė, tačiau toks požiūris į savivaldybės, tai yra mūsų visų, turto valdymą ir galimas investicijas yra neūkiškas bei neša nuostolius Utenos rajonui. Visai nesenai ištuštėjusios senojo knygyno patalpos, net ir be centralizuotų šildymo tinklų, konkurso būdu surado verslininkus, kurie nutarė investuoti. Įdomiausia tai, kad dar iki tol savivaldybės klerkai liberalus įtikinėjo, jog tokios patalpos niekam nebus reikalingos. Pasirodo yra dar norinčių kurti ir plėtoti verslus, tik jiems reikia sudaryti tinkamas galimybes. Todėl savivaldybės valdomą turtą drąsiai galima vadinti didžiule ir neišnaudota galimybe investicijų pritraukimui.
Politikų ir iš jų vadovavimo sekantis valdinininkų netikėjimas galimybėmis, nenoras ieškoti sunkesnių sprendimų, nenoras padaryti daugiau, nei priklauso, nesugebėjimas ar nenorėjimas matyti ateityje laukiančių išbandymų – yra didžiausia mūsų rajono grėsmė. Dėl menkų karjeros ir darbo galimybių kiekvienais metais drastiškai mažėjantis darbingo amžiaus uteniškių skaičius ateityje mūsų rajoną gali paversti niekam neįdomia provincija. Juk kiekvienas didesnis investuotojas vertina ir tai, kokios jam suteikiamos sąlygos, ir tai, ar bus kam dirbti tame versle. Kadangi Utenos rajono didžiausios gamybinės įmonės yra dar didesnių įmonių filialai, tai neigiamas darbo jėgos balansas ateityje jų akcininkus nesunkiai gali paskatinti iškelti gamybą ten, kur bus pakankama darbo jėgos pasiūla. Nors piešiamas vaizdas nėra itin optimistinis, tačiau tikrai dar yra laiko ir galimybių viską pakreipti į gerąją pusę. Tam netrukdo nei skirtingos politinės pažiūros, nei skirtingos pareigos, nei skirtinga patirtis ar gebėjimai, tam tereikia iš rajonui vadovaujančių politikų nuoširdaus noro ir nusiteikimo. Šiandien kolegas bando įtikinti opozicijoje esantys politikai, tačiau ateityje pajutę taupymo, didėjančių mokesčių ar neūkiškumo pasekmes rajono gyventojai neabejotinai pareikalaus iš išrinktų Utenos rajono savivaldybės tarybos narių, mero, Seimo narių ar jų vadovaujamų valdininkų atsakomybės. Ar tikrai norėsime būti atsakingi už „išsivaikščiojusio“ miesto istorijos skyrelį?