Ši Lietuvos Vyriausybė ir Seimas, o ir kitos atsakingos organizacijos vis dar laiko dvigubos pilietybės klausimą pakabintą ore. Nepaisant to, kad visi gerai žinome, jog dvigubos pilietybės galimybės Lietuvos piliečiams – bene mažiausios visoje Europos Sąjungoje ir apskritai visų demokratiškų, civilizuotų bei vakarietiškų valstybių kontekste. Kodėl stovime vietoje?
Manau, įvykęs „Brexit“ referendumas turėtų priversti susimąstyti iš karto net keliais svarbiais klausimais.
Pirma – tapo aišku, kad Jungtinė Karalystė turi pradėti atsiskyrimo nuo Europos Sąjungos procedūrą, vadinasi, daliai ten gyvenančių lietuvių dviguba pilietybė gali tapti vieninteliu keliu išlaikyti ryšį su Lietuva.
Antra – kai referendumo iniciatoriai visuomenei tinkamai nepaaiškina, už ką ir kodėl žmonės balsuos, kokia jiems didžiausia nauda ir kokios galimos pasekmės – tada išeina šnipštas. Toks pat, kokį pamatėme „Brexit“ referendume.
Liberalai ne kartą siūlė Seimą, o kartu ir Vyriausybę kuo greičiau apsispręsti dėl platesnio dvigubos pilietybės įtvirtinimo. Po Konstitucinio Teismo išaiškinimų akivaizdu, kad bene vienintelis būdas tai padaryti – pačios Konstitucijos keitimas, o tam reikia atsiklausti tautos nuomonės, atsižvelgti į jos valią, vadinasi, referendumo.
Mane kaip politiką ir žmogų visuomet nuvilia pesimistai, tie, kurie sako, kad geriau nieko nedarykime, nes nieko gero neišeis. Aš manau, kad ypač dvigubos pilietybės klausimu toks požiūris yra labai klaidingas ir atgyvenęs.
Pažvelkime realybei į akis. Per pastaruosius du dešimtmečius lietuvių nuolatos mažėjo ir tebemažėja. Mūsų žmonės, keli šimtai tūkstančių jų, įsikūrusių svetur, iki šiol negali dalyvauti svarbiausiuose Lietuvai rinkimuose, negali tiesiogiai prisidėti sprendžiant Lietuvos ateitį, dalis jų jau ir nebeturi Lietuvos paso. Koks tada lieka jų santykis, ryšys su Lietuva? Pokalbiai „Skype“ ar „Facebook“ su Lietuvoje likusiais giminaičiais, vasaros ir Kalėdų atostogos gimtinėje? Ar mes tikrai įsivaizduojame, kad toks dylantis ryšys yra naudingas mūsų mažai šaliai šiais visiško globalėjimo, Pasaulio piliečių įsitvirtinimo laikais? Nemanau.
Tada, kai dalis politikų ar visuomeninių organizacijų atstovų sako, esą nieko nedarykime, nerenkime referendumų, nes mums nepavyks, aš su tuo nesutinku ir nesutiksiu. Jeigu surengtas referendumas dėl dvigubos pilietybės ir neduotų teigiamo rezultato, atverčiančio platesnes pilietybės galimybes, ką gi mes prarastume? Kokia žala būtų padaryta Lietuvai ir lietuviams? Atsakau – jokia žala nebūtų padaryta. Prarastume vieną šansą, bet būtume bent jau pabandę!
Žinau, kad šiuo klausimu susiskaldžiusi ir pati Pasaulio lietuvių bendruomenė. Dabar linkstama prie to, kad referendumą galbūt verta rengti su būsimais Lietuvos Prezidento rinkimais 2019 metais, taip užsitikrinant didesnį piliečių aktyvumą. Tačiau – jeigu krypstama prie šio scenarijaus, darbus reikia pradėti jau šiandien. Pasiraitojus rankoves keliauti po visą Lietuvą, šalies regionus ir kalbėtis su gyventojais bei įtikinti juos – ne vien politikų užduotis. Manau, turėtų prisijungti gausios visuomeninių organizacijų, tų pačių Pasaulio lietuvių pajėgos, o taip pat – nuomonių lyderiai, Lietuvos žvaigždės, įskaitant ir pramogų pasaulio atstovus. Išvykusieji iš Lietuvos galėtų tapti geriausiais agitatoriais „už“ dvigubą pilietybę.
Nemaža dalis žmonių nėra linkę pasitikėti valdžios tvirtinimais ar pažadais. Todėl darbas, agitavimas už dvigubą pilietybę turi būti ne mėnesį ar du trunkantis, viską apimantis. Privalome susivienyti beveik dėl švento tikslo – kad išliktume ir išlaikytume ryšį vieni su kitais, lietuviais.
2015 metų pabaigoje Seimas pritarė mano inicijuotoms Pilietybės įstatymo pataisoms, todėl dabar vaikai, gimę užsienyje ir gimimu įgiję kitos valstybės pilietybę, nebeturi prievolės sulaukus 21 metų apsispręsti, kurią vieną pilietybę rinktis. Dėl to laimėjo visi – tai globalus, esminis sprendimas esamai ir būsimoms kartoms. Dabar reikia sprendimo visai mūsų tautai, visai Pasaulio Lietuvai.