Pastaruoju metu vis dažniau tenka gauti nusiskundimų iš Utenos ligoninės personalo ir gydytojų dėl šios įstaigos vadovų santykių su medikais. Nesenai biuro duris pravėrė uteniškis gydytojas anesteziologas – reanimatologas, Skausmo klinikos įkūrėjas, turintis hemodializės ir echoskopuotojo sertifikatus, Jurijus Blakunovas. Nors Utenos rajono savivaldybei pavaldi įstaiga turėtų būti orientuota į Utenos regiono pacientų gydymą, joje netrūksta įvairiausių intrigų ir negražių procesų. Pasak jo, dėl ligoninės vadovybėje įsitaisiusių Utenos rajoną valdančių partijų atstovų kai kurie gydytojai jau palieka savo darbo vietas. Prastas mikroklimatas įstaigoje, įtampa, gydytojų ir personalo pasitraukimas iš darbo ar perėjimas į privačias klinikas, sugedusi ar ne visada tinkanti įranga, sudėtingos sąlygos gydytojų profesinės kvalifikacijos kėlimui vargu ar kelia pacientų gydymo kokybę. Gydytojams sunku suprasti įstaigos vadovų prioritetus, kai pirmiausiai skiriamas dėmesys naujo automobilio įsigijimui, o tuo metu pacientų tyrimams būtinos įrangos, kuri rodo ekrane šešėlius, deramam remontui lėšų nerandama ne vienus metus. Apie šias problemas, apie tai, kaip pasikeitė darbinė atmosfera pradėjus vadovauti naujam direktoriui, apie Utenos ligoninės perspektyvas kalbėjausi su gydytoju J. Blakunovu.

Kokiomis mintimis ir nuotaikomis prieš porą metų Utenos ligoninėje pasitiktas naujas direktorius?

Dalius Drunga, prieš pradėdamas vadovauti Utenos ligoninei, dirbo Kupiškyje. Mes jau prieš jam atvykstant prisiklausėme kupiškėnų užuojautų ir blogų atsiliepimų apie direktorių. Konkursą užimti direktoriaus pareigas jis laimėjo antrame ture, pirmame kitam kandidatui atsisakius užimti Utenos ligoninės direktoriaus vietą, nes pastarasis laimėjo konkursą ir Panevėžyje. Antrame ture D. Drunga tebuvo vienas kandidatas. Kas galėtų paneigti tą faktą, kad kitiems nebuvo liepta atsiimti savo kandidatūras, aš žinau vieną tokį žmogų, jų galėjo būti ir daugiau. Kupiškio ligoninės direktoriumi D. Drunga taip pat tapo būdamas vieninteliu kandidatu. Mes, žinodami kupiškėnų patirtį, su nerimu laukėme naujo direktoriaus. Viena kupiškėnė medikė pasakojo, kad šito vadovo buvo privesta iki gilios psichologinės krizės, gydėsi pas mane, todėl net nereikia aiškinti, kaip tenykščiai medikai apsidžiaugė, kai minėtas vadovas paliko Kupiškį. Tokiais bauginimo metodais, kokius naudojo Kupiškyje, mano manymu, dabar jis naudojasi ir Utenoje, o savo pavaduotoją medicinai Sergejų Naumkiną pavertė susidorojimo įrankiu. Pastarasis naudoja psichologinį smurtą ir „valgo“ kiekvieną specialistą, kuris jam nurodomas D. Drungos, arba vaikšto po ligoninę ir ieško prie ko prisikabinti. Manau, kad savo funkcijų, kaip pavaduotojo gydymo reikalams, jis neatlieka, aš nežinau ką jis veikia.

Beje, prieš tai ligoninėje dirbo ilgametis direktoriaus pavaduotojas medicinos reikalams J.Galeckas. Noriu pažymėti, kad tuomet darbas virė. Nuolat vykdavo klinikinės ir patanatominės konferencijos, būdavo aptariami įdomūs atvejai ir skaudžios mirtys, kurių pasitaiko kiekvienoje ligoninėje. Gydytojai mokydavosi iš kolegų klaidų. Tačiau dabar,kai vadovauti buvo paskirtas S.Naumkinas, rimtas darbas sustojo. Manau, kad jam tiesiog trūksta kompetencijos.

Tačiau Utenos ligoninė pateikė Savivaldybės tarybai prašymą, skirti nemenką priedą tai D. Drungai motyvuodama, kad pastarasis pasiekė gerų finansinių rezultatų, todėl turėtų būti skatinamas. Kaip paaiškintumėte šį faktą?

D. Drunga perprato sistemą. Svarbiausia – taupyti darbuotojų profesinio tobulinimosi, atlyginimų, aparatūros sąskaita. Buvo tragikomiška situacija, kai tik pradėjęs vadovauti įstaigai, D. Drunga paprašė 40 proc. priedo prie atlyginimo. Taryba, kurios daugumą sudaro socialdemokratų ir žaliųjų koalicija, ėmė ir nubalsavo „už“. Pasišlykštėjęs stebėjau tiesioginę transliaciją. Ir čia valdantiesiems „pasipainiojo“ LR Vyriausybės atstovas, kuris šį, jo manymu, neteisėtą sprendimą užginčijo teisme.
Tarybai pateiktame aiškinamajame rašte, kurį pasirašė S.Naumkinas, buvo parašyta, kad D.Drunga nusipelno teisingo apmokėjimo už darbą. Kuo geresnius finansinius rezultatus įstaiga parodo, tuo didesnis yra direktoriaus atlyginimas. Jei įstaigos finansiniai rezultatai teigiami, daroma išvada, kad direktorius nusipelnė didesnio atlyginimo. Nesvarbu, kad kitiems darbuotojams atlyginimai, praėjus krizei, kurios metu buvo nuimti priedai nuo atlyginimo nubraukus 50 proc., taip ir liko nepakelti. Darbuotojams įstatymas negalioja, jie nenusipelno teisingo apmokėjimo už darbą… Įstatymas galioja tik direktoriui, kuris šią sistemą perprato. Jei yra geri finansiniai rezultatai – už nieką niekas jo nebars ir dar pakels atlyginimą.

Manau, kad taip elgtis gali tik blogas direktorius. Geras direktorius visuomet vadovausis protingumo ir išmintingumo kriterijais. Pasirūpins, kad būtų geras kolektyvo mikroklimatas, kad būtų tinkamai vykdoma aparatūros priežiūra, esant neišnaudotam mokos fondui,būtų atstatyti iki krizės buvę darbuotojų atlyginimai.

Socialdemokratų partijai priklausantis D. Drunga vadovauti Utenos ligoninei pradėjo neseniai, bet gal iš tiesų atliko kokių nors reikšmingų darbų. Kokie buvo pirmieji jo darbai peržengus įstaigos slenkstį?

Kai D. Drunga pradėjo vadovauti nuostolių turinčiai Utenos ligoninei, pirmiausia savo veiklą pradėjo nuo valdiško automobilio pirkimo. Automobilis įsigytas lizingo būdu, juo važinėja pats direktorius.

Kitas darbas, kurį jis padarė – tai įteisino savo privataus automobilio stovėjimo vietą. Rezervavo vietą, užrašęs savo privataus automobilio numerį ir niekas kitas neturi teisės ten statyti savo transporto priemonės. Daugelyje šalies gydymo įstaigų yra tvarka, pagal kurią galima išsipirkti vietą automobiliui, darbuotojai tą ir daro. Utenoje to nėra, tačiau yra du asmenys, kurie turi nelegaliai rezervuotas vietas savo privatiems automobiliams – tai direktorius ir jo pavaduotojas S. Naumkinas. Jie tiesiog įkalė lenteles, neturinčias jokios juridinės galios. S. Naumkinas savo privatų automobilį, prabangų džipą, stato po priėmimo skyriaus langais, kur įkalta lentutė „Rezervuota“ ir visi žino, kad ten statyti automobilių kitiems – nevalia. Jei kas nors bando statyti savo automobilį, tuoj pat susilaukia grasinimų.

Minėjote, kad ir Jūs asmeniškai, ir kiti specialistai sulaukiate psichologinio spaudimo. Kaip manote, kodėl?

D. Drunga yra nebaigęs iki galo mokslų. Baigęs šešis kursus jis turėjo gauti rezidentūrą, tačiau čia buvo taikomi griežti atrankos kriterjai, todėl rezidentūras gavo tik tie, kurie gerai mokėsi – jie tapo gydytojais. O D. Drunga praktikuojančiu gydytoju niekuomet nebuvo. Baigęs mokslus jis pradėjo dirbti ortopedinėje įmonėje, tačiau jis visur skelbiasi, kad yra ortopedas-traumatologas. Tokiu specialistu vadintis gali tik toks asmuo, kuris verčiasi gydytojo praktika pagal licenziją, operuoja ligonius atlikdamas ortopedines traumatologines operacijas. O tokio darbo D.Drunga nedirbo. Matyt jo svajonė buvo tapti ortopedu-traumatologu, tačiau šiai svajonei nebuvo lemta išsipilgyti.Manau jis ėmė jausti neapykantą visiems tiems, kurie sugebėjo pasiekti daugiau ir tapti gydytojais. Įsivaizduoju, kad jis todėl išlieja nuoskaudas ant daugiau pasiekusiųjų. Nei prie vieno kito direktoriaus darbuotojai tokio psichologinio spaudimo nejuto. Be to, jis dar trukdo gydytojams kelti profesinę kvalifikaciją, su tuo susidūriau pats asmeniškai. Skirtingai prieš jį vadovavusiam Gediminui Griškevičiui, kuris ne tik sveikindavo gydytojų siekį tobulėti, be to dar ir padengdavo pusę kursų kainos.

Tiksliausiai galėčiau kalbėti apie save. Aš pats jau trečius metus važiuoju į kursus savo atostogų metu ir pats moku už juos. Neseniai vėl turėjau galimybę išvažiuoti į kursus, pakelti savo, kaip echoskopuotojo, kvalifikaciją. Iš pradžių direktorius žadėjo mane išleisti, tačiau vėliau pareiškė, kad negali, nes taupo ligoninės lėšas… Tuomet vasario mėnesį išvažiavau savo lėšomis ir savo kasmetinių atostogų sąskaita į kursus. Pagal pasirašytą kolektyvinę darbo sutartį darbdavys privalo mane išleisti kelti kvalifikaciją. Išsikviečiau Valstybinę darbo inspekciją, tačiau man buvo pasiūlyta kreiptis į Darbo ginčų komisiją ir man palinkėjo sveikatos. Tuomet supratau, kad mano ginčas – beprasmis ir išvažiavau atostogų sąskaita, už savo pinigus kelti kvalifikacijos, kurios reikia Utenos pacientams. Darbdavys turėtų vadovautis ne asmeninėmis ambicijomis, o protingumo ir naudos įstaigai bei pacientui kriterijais. Man kursai kainavo apie 1000 Eur.

S.Naumkinas, sužinojęs,kad mano kursų tema ,,Sąnarių echoskopijos“, parašė oficialų raštą,kuriuo uždraudė man užsiimti šia praktika ligoninėje.

Grįžęs išėjau dirbti į privačią kliniką, ten perkėliau dalį echoskopuotojo paslaugų, kurias teikti įgijau teisę profesinių kursų metu. Puikiai sutariu su pastarosios įstaigos vadovu, esu vertinamas. Iškyla natūralus klausimas: ar gali būti darbuotojas lojalus tokiam ligoninės direktoriui kaip D. Drunga? Vėliau mes stebimės, kodėl specialistai bėga iš Lietuvos.

Papasakokite, ar sulaukėte direktoriaus spaudimo pradėjęs dirbti privačioje klinikoje?

Neseniai supratau, ką reiškia psichologinis gniuždymas. Manau, kad D. Drunga norėjo mane „paversti“ neatsakingu ir aplaidžiu darbuotoju. Pradėjęs dirbti privačioje klinikoje, darbo grafiką ten suderinau taip, kad jis nesikirstų su Utenos ligoninės grafiku teikiant hemodializės paslaugas. Darbo grafikai, pagal galiojančius įstatymus, turi būti patvirtinti prieš 14 darbo dienų, šiuo atveju – iki kovo 20 d. Tačiau juos patvirtino kovo 25 d. Balandžio 6 d. tas grafikas, kuriuo turėjome vadovautis, staiga pasikeitė man nežinant. Mano darbo valandos Utenos ligoninėje buvo pakeistos taip, kad kirstųsi su darbo valandomis privačioje klinikoje. Pagal pakeistą grafiką aš į darbą vėluočiau dvi valandas, nes prieš tai dirbčiau kitoje įstaigoje. Už tai gaučiau drausminę nuobaudą ir man būtų parašyta neigiama charakteristika, kurios paprašiau dar balandžio pirmomis dienomis, tačiau ją gavau tik balandžio 18-ą dieną. Tai yra Darbo kodekso ir kolektyvinės sutarties galimi pažeidimai, kuriuose nurodoma, kad darbo grafiko keisti be mano sutikimo negalima, negalima keisti einamojo mėnesio darbo grafiko. Šią situaciją vertinu kaip galimai piktnaudžiavimą tarnyba turint tikslą susidoroti su darbuotoju.

Mano atvejis yra ne pirmas, kai buvo, mano vertinimu, suklastoti darbo grafikai nežinant darbuotojui – anksčiau tokio akibrokšto sulaukė kita ligoninės darbuotoja, kuri buvo priversta išeiti iš darbo.. Parašiau raštą Lietuvos gydytojų profsąjungai bei prašymą atleisti mane iš užimamų hemodializės gydytojo pareigų pagal DK 127 str. 2 dalį, nes direktorius padarė pažeidimus. Tačiau direktorius manęs neatleido nuo balandžio 12 d., kaip turėjo, tik sutiktas laiptinėje pasakė, kad dirbčiau kaip dirbęs, grafikų nepaisyčiau, o jis esą manęs neskriaus ir atleis per 14 darbo dienų. Kyla klausimas, kodėl jis taip elgiasi.

Medicina nestovi vietoje, labai svarbu, kad gydytojai savo žinias atnaujintų ir įgytų naujų. Būtinas ir medicinos darbuotojų atsinaujinimas, ar jis vyksta?

Mes labai didžiavomės, kad G. Griškevičius buvo pritraukęs daug naujų, jaunų gydytojų, nes suteikė puikias darbo ir tobulėjimo sąlygas. O prie D. Drungos kiek atvažiuoja, tiek išvažiuoja. Ligoninėje – lagamininės nuotaikos, gydytojai neperka Utenoje nekilnojamo turto, jį nuomuojasi, nes laukia, kada taps neįmanoma kentėti ir teks išvykti. Niekas nežino, kad jau dabar akušerinio skyriaus padėtis prasta, kasmet mažėja gimdymų skaičius, gali atsitikti taip,kad greit neliks kam budėti. Artimiausiu metu į pensiją planuoja išeiti dar du gydytojai. Vasarą, kai yra atostogų metas, gali atsitikti taip, kad nebus kam užtikrinti tarnybos.

O kaip gydytojai yra aprūpinami darbo priemonėmis ir įranga, ar pakanka, pavyzdžiui, echoskopų? Ar sulaukia D. Drungos supratimo ir įsiklausimo į jų poreikius?

Ligoninėje yra keli echoskopai, bet visi – „prieštvaniniai“. Norint dirbti kokybiškai, reikia kokybiškos aparatūros. Reikia matyti ne kalnus, nes kai echoskopas rodo kalnus – prasideda šešėlių mokslas. Todėl visi gydytojai naudoja vieną echoskopą, kuris yra dar neblogas. Ne itin geras, bet patenkinamas. Tačiau echoskopo galvutę prieš porą metų kažkas iš prietaisą naudojusių gydytojų numetė ir pradėjo matytis išilgai einantis šešėlis. Tas echoskopas yra apkrautas 24 valandas per parą, juo skirtingų sričių gydytojai dalinasi. Direktorius ilgą laiką atsisakė nupirkti galvutę, kuri kainuoja apie 5 tūkst. Eur, o jo pavaduotojas pasiūlė patiems gydytojams „susimesti“ ir nusipirkti… Vėliau S. Naumkinas dar pasiūlė sumažinti mums algas ir nupirkti galvutę. Todėl ir dirbome su tuo šešėliu. Įsivaizduokite, važiuojate automobiliu, o per stiklą juodais dažais nutepta… Neseniai tas prietaisas visai vien šešėlius rodyti ėmė. Tačiau mes dar jį naudojom, išjungdami vienas, įjungdami kitas programas. Tik tada buvo užsakyta ir nupirkta galvutė, bet echoskopui vis tiek reikia remonto.

Atrodo, kad Utenos ligoninėje vienintelis gydytojas, kuriam galimai viskas leidžiama ir kuris gali nurodyti net kokią aparatūrą pirkti yra Chirurgijos klinikos vadovas Albinas Grincevičius. Tačiau aparatūra perkama neatsižvelgiant į realius poreikius. Tarkim, skausmo klinikai, kurioje aš vienintelis dirbu, reikalingas aparatas, kurį nupirkti žodinį pažadą buvau gavęs iš Utenos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus Jono Slapšinsko, A. Grincevičiaus bendrapartiečio. Neseniai Tarybos narys A.Grincevičius viešai pareiškė, kad nepirks aparato, nes aš kritikavau jų atstovaujamą partiją ir apskritai visą koaliciją valdančią Uteną. Tačiau ligoninėje yra perkama aparatūra, kuri yra ilgai nenaudojama.

Ar kalbate apie operacinį stalą, kurį pirko savivaldybė viešųjų pirkimų būdu ir kovo mėnesio Tarybos posėdyje buvo juridiškai perduotas Utenos ligoninei?

Taip, tas stalas jau visą mėnesį prastovėjo koridoriuje, nes netinka rentgeno žiedas, jis neįvažiuoja į stalą. Buvo surašyta netinkama specifikacija, ją surašė būtent A. Grincevičius. Iš pradžių kilo labai aštrus konfliktas su tiekėjais. Vėliau paaiškėjo, kad gal tą stalą bus galima naudoti, galbūt ne pilnai, tačiau įmanoma. Pats stalas nėra blogas, tiesiog reikės galvoti ką dar padaryti, kokius priedus nupirkti, kad jį būtų galima naudoti, užuot iš karto nupirkus tinkamą.

Ar visuomet specifikacijas perkant aparatūrą rašė „išrinktieji“?

Ne. Senesnio direktoriaus laikais jas rašė specialistai, kurie vėliau su aparatūra dirba. Dabar su niekuo nesitariama, perkama aparatūra atmestinai. Gydytojų neklausiama, ar jiems ko nors reikia, kaip pagerinti darbą. Tarkime, skausmo klinikoje turėtų būti sudaryta galimybė žmonėms po procedūros pagulėti, juos tenka stebėti, tačiau tokių sąlygų nėra. Todėl tik pasiūlau žmonėms pasėdėti koridoriuje. Skausmo klinikoje sąnarių, stuburo skausmus gydosi vis daugiau žmonių, srautai tikrai dideli, todėl neteisinga, kad dėl direktoriaus antipatijos mano asmeniui kenčia pacientai ir jiems nesudaromos tinkamos sąlygos. Antai Panevėžio ligoninėje,mano žiniomis ,plečiasi skausmo klinika,perkama nauja aparatūra,sudaromos geros sąlygos specialistams dirbti.

Dar vienas pavyzdys, kai perkama įranga nepasitarus su specialistais – narkozės aparato pirkimas. Nupirko tokį aparatą, kuriuo nepatogu naudotis, tarkim, vaikams jis nevisai tinkamas, todėl kai kurie gydytojai apskritai atsisako juo dirbti, kiti stengiasi naudotis kuo mažiau.

Ar visuomet taip sunku įtikinti vadovus dėl pacientų gydymui reikalingos aparatūros pirkimo?

Ne. Yra vienas gydytojas, kuris nusprendžia kam kokio aparato reikia ir apskritai ar reikia, aparatūra perkama pagal vieno žmogaus įgeidžius. Tai – tas pats A. Grincevičius. Kai jis nusprendė, kad ligoninei reikalingas videoendoskopinis aparatas, skirtas akmenims iš tulžies latakų iškrapštyti, prietaisas buvo nedelsiant nupirktas. Tačiau ligoninėje neatsirado nei vieno specialisto, kuris norėtų su juo dirbti ir pilnai jį naudoti. Tiesa, buvo atsiradę keletas norinčių, bet galimai neįtiko direktoriui ir išvyko. O mūsų chirurgai nenori dėl labai didelės atsakomybės ir rizikų. Šis aparatas kainavo per 100 tūkst. litų ir stovi,o naudojami tik šio aparato priedai. Viena gydytoja, baigusi mokymus, mėgino juo dirbti, tačiau vėliau taip pat atsisakė. Tiek pat kainuoja naujas echoskopas, kuris yra reikalingas kiekvieną dieną, įvairių sričių gydytojams.
Panašus atvejis – vaikų laparoskopinių instrumentų pirkimas, kurių užsimanė prieš tai minėtas gydytojas. Spėkite, kiek per metus kartų aparatas naudojamas? Na gal kokius penkis ar šešis. Tačiau, pavyzdžiui, LOR gydytojui nenuperka net elementarių priemonių, dirba akmens amžiaus sąlygomis. Neturi audiometro, kad galėtų lengviau nustatyti diagnozę, okulistas neturi mikroskopo, apie kitus instrumentus net nekalbu. Su specialistais niekas nesiskaito. Todėl gydytojai galvoja apie išėjimą.

Ar viskas taip liūdna Utenos ligoninėje, kaip papasakojote?

Ne, nutinka ir „smagių“ dalykų. Anksčiau, ligoninei vadovaujant G. Griškevičiui, ne tik atmosfera buvo sveikesnė, kolektyve nesijautė įtampos, gydytojai dirbo patirdami mažiau streso, bet ir atsirasdavo rėmėjų, norinčių padovanoti medikams šventinius vakarėlius. Atėjus D. Drungai visa tai baigėsi jau šių metų pradžioje. Iš 22 verslininkų, kurių direktorius prašė paramos šventei, atiliepė tik trys rėmėjai, todėl Naujųjų metų šventė taip ir neįvyko. Nežinau, ar jis su verslininkais susipykęs, ar tiesiog neturi autoriteto. Direktorius jau pavasarį pareiškė per susirinkimą, kad štai Kalėdų senelis neapsilankė, tačiau A. Grincevičius išprašė, kad savivaldybė pati finansuotų šventinį mediko dienos paminėjimą Utenos ligoninės darbuotojams. Neatsiradus privačių rėmėjų, savivaldybė už biudžeto lėšas pakvietė atlikėją Šiškauską, kad mus visus gegužės mėnesį palinksmintų…

Toks vadovų noras pasveikinti ligoninės darbuotojus yra labai pagirtinas, tačiau artėja rinkimai. Manau, bus surengtas eilinis politinis priešrinkiminis šou, kuriame neabejotinai dalyvaus ir ilgametė Seimo narė. Labai viliuosi, kad kitais metais, jau po Seimo rinkimų, ligoninės vadovai taip pat nepamirš pasirūpinti pasveikinti ligoninės darbuotojų mediko dienos proga…