Prisimenu save – visai mažą vaiką, vakarais stebintį tėvus įdėmiai sekančius televizijos ekrane rodomus „Panoramos“ vaizdus. Niekaip negalėjau suprasti kodėl kažkas gali šeimos vakarus iškeisti į nuobodžius, kostiumuotus žmonės, kurie šneka sunkiai suprantamas „nesąmones“. Ten nebuvo nei veiksmo, nei įspūdingų efektų, kuriuos matydavau per „Holivudinius“ filmus. Tais momentais prašydavau perjungti kitą kanalą, tačiau veltui. O kaip nekenčiau tada politikos! Tada dar neįsivaizadavau, kad gyvenimas mane pastūmės siekti tos “nuobodžiojo politiko” karjeros.
Dvyliktoje klasėje prasidėjo specialybės ieškojimo metas. Žinojau, kad, kaip ir daugelis medikų, teisininkų ar kitų profesijų atstovų, noriu padėti žmonėms, būti gerbiamas ir doras pilietis. Cha, atrodo lyg šnekėčiau eilinio populisto žodžiais, tačiau taip ir buvo. Tada atrodė, kad kilni profesija yra geriau nei kažkokio eilinio, nieko neišsiskiriančio, tačiau stabiliai gyvenančio inžinieriaus 🙂 . Atsimenu save kai pamačiau, jog egzistuoja tokios studijos kaip „Politikos mokslai“ – pasakiau sau: čia tikrai man, dabar tai jau „pavarysiu“.
Pradėjęs studijas Vytauto Didžiojo universitete, Politikos mokslų ir diplomatijos fakultete, artimiesiems ir šeimos draugams tapau būsimuoju Seimo nariu, ministru ar prezidentu. Be jokios abejonės – man tai tesukeldavo šypseną. Žinojau, kad vien studijos universistete nieko negarantuoja. Studijuodamas vieną po kitos bandžiau nevyriausybines organizacijas – norėjau atrasti vis kažką naujo ir naudingo, suprasti kaip galiu pasiekti užsibrėžtus tikslus.
Geriau susipažinęs su politinėmis ideologijomis supratau, kad esu liberalas. Mane sužavėjo liberalizmo dinamiškumas, pasiekimai bei pats laisvės principas, kuris reiškia, kad kiekvienas žmogus pats žino ko nori ir daro tai, kas jam yra priimtina nekenkiant ir neperšant savo nuomonės kitiems. Socializmas pasirodė nelogiškas, o konservatizmas per lėtas.
Supratęs, kad sekantis logiškas žingsnis yra stoti į partiją, labai abejojau ar tai bus naudinga. Tačiau kruopščiai išanalizavau, tuo metu, dvi pagrindines liberalias partijas ir padariau pasirinkimą. Praėjus maždaug metams nuo įsijungimo į Liberalų sąjūdį, supratau, kad tai buvo geriausias mano sprendimas, kaip politiko karjeros trokštančiam studentui. Įstojęs į partiją dalyvavau įvairiuose naudinguose mokymuose, konferencijose, diskusijose ir seminaruose, stengiausi padėti bendražygiams. Ir su kiekvienu renginiu, patikėtu darbu įgydavau vis daugiau politinės praktikos. Pajutau, kad visa tai yra labai naudinga – tiek teorinės žinios, tiek praktikos įgūdžiai augo matematine progresija.
Jau nuo pat praždių patiko, kad partijoje yra daug išsilavinusių ir protingų žmonių. Daugelis jų mėgsta diskusijas, noriai dalinasi savo žiniomis ir nuomonėmis. Nemažai jų tapo ir gerais bičiuliais. Labiausiai nustebino tai, kad Lietuvos politikos grandai, liberalai, profesionalūs politikai noriai bendrauja su visais partijos nariais. Taip, įsitikinau – jie taip pat yra žmonės 🙂 . Iki šiol gerai atsimenu, kai Seime, besibaigiant praktikai, Gintaras Steponavičius atsisveikino lyg koks „rajono draugelis“ su kuriuo buvo praleista visa vaikystė, o sutikus Remigijų Šimašių – jis pats visada prieidavo ir paklausdavo kaip sekasi, nors tebuvau „studenčiokas“, kuris tiesiog uoliai krovėsi politinių žinių bagažą. Šie žmonės man leido suprasti, kad aš pasirinkau bendraminčių kompaniją!
Ilgainiui pajaučiau, kad savo nuoširdaus darbo dėka, bendrapartiečiai pradėjo mane gerbti ne tik kaip pažįstamą, bet ir kaip aktyvų, produktyvų narį. Tai tik dar labiau paskatino norą judėti toliau ir tęsti savo kelionę vaikystėje nekenčiamoje, tačiau vėliau pamėgtoje politikoje, siekiant pakeisti žmonių gyvenimus į gerą.