Susirinkę Europos Sąjungos (ES) šalių vadovai šią savaitę sutarė dėl milijardo pabėgėlių krizei suvaldyti. Tačiau ne ši žinia svarbiausia.
Nors kiek pavėluotai, bet ES vadovybė suprato, kad ne konkrečios pabėgėlių kvotos yra didžiausias iššūkis ar problema. Tai – tinkama išorės sienų apsauga, pagalba pabėgėliams nuo pat pradžių, arčiau karinių konfliktų epicentro.
Lietuvoje vis dar vyksta karšti debatai, keliami klausimai, ar mes tikrai turime galimybių priimti pabėgėlius, nukentėjusius nuo karo neramumų? Mano įsitikinimu, atsakymas yra taip. Ir ne tik todėl, kad esame krikščioniškas kraštas, kad dauguma iš mūsų esame katalikai ir girdime, ką kalba Popiežius.
Pažiūrėkime į faktus. Skaičiuojama, kad nuo Nepriklausomybės atkūrimo iš Lietuvos išvyko beveik 790 tūkst. gyventojų. Dabar mes diskutuojame, ar į Lietuvą galėtų atvykti kiek daugiau nei 1 tūkst. žmonių… Ką jau kalbėti apie tai, jog Lietuvoje šiandien gyvena mažiau kaip 3 mln. gyventojų, o galėtų – bene trečdaliu daugiau.
Pateiksiu dar vieną skaičių apmąstymui. Štai Lietuvoje šiandien gyvena šauni tautinė mažuma – totoriai, sudaranti apie 0,14 proc. visų gyventojų. Kaip kiekvienas mūsų jaučiame: kokią įtaką jie daro mums asmeniškai ir apskritai – kalbai, religijai, kultūrai? Net jeigu į Lietuvą per artimiausius porą metų persikeltų kelis kartus daugiau pabėgėlių iš Sirijos ir kitų kraštų, jie sudarytų ne daugiau kaip 0,05 proc. visų gyventojų, t.y. kelis kartus mažiau nei šiandien yra totorių.
Žinoma, net ir priimdami vieną pabėgėlį, žmogų, kuriam iš tikrųjų reikia pagalbos, pirmiausia turime tinkamai pasirengti ir išvengti šiurkščių klaidų. Patirties trūkumas čia – ne pasiteisinimas.
Deja, vis dar nematome aiškaus plano tiek Vyriausybės veiksmuose, tiek ir savivaldos lygmenyje. Valstybės institucijos turėtų baigti rodyti pirštais viena į kitą ir nustoti purtytis atsakomybės. Pagaliau reikia pereiti prie realių darbų ir veiksmų.
Pirma. Atvyksiantieji į Lietuvą neturėtų užsibūti mūsų pabėgėlių centruose (Rukloje ar kur nors kitur). Klaida būtų kurti getus mūsų valstybės viduje. Pabėgėliai yra žmonės, kurie trokšta ir nusipelno gyventi oriai. Norint to pasiekti, jiems reikia iš karto, kaip įmanoma greičiau pradėti dirbti. Turime siekti, kad jie taptų valstybės mokesčių mokėtojais, o ne išlaikytiniais.
Antra. Tiems pabėgėliams, kurie pageidaus ilgiau likti Lietuvoje (manau, vis dėlto atsiras ir tokių), turime sudaryti tinkamas sąlygas mokytis mūsų kalbos, susipažinti su mūsų papročiais ir tradicijomis. Norint pasiekti abipusės pagarbos, tai yra būtina sąlyga. Tad laikas kalbėti ne apie tai, kaip mokyklų ar darželių pedagogai mokysis egzotiškų kalbų, o apie tai, kaip jie dirbs su mokiniais turėdami tikslą greičiau perduoti lietuvių kalbos pagrindus.
Trečia. Pabėgėliai Lietuvoje turi gauti Europos Sąjungos numatytą adekvačią finansinę paramą, tačiau tik tol, kol jos reikės. Vadinasi, kai karo prieglobsčio prašytojai pradės dirbti, finansinės paramos išmokos turi būti nutrauktos.
Ketvirta. Dabar svarstomus ilgus terminus, numatytus pabėgėlių integracijai, privalome maksimaliai sutrumpinti. Lietuva turi kelti sau tikslą sėkmingai integruoti šiuos žmones ne per 60 mėnesių, o per kelis ar net keliolika kartų trumpesnį laiką.
Penkta. Ypač svarbu, kad skirtingos Lietuvos valstybės institucijos, šiuo metu skirtingai aiškinančios pabėgėlių integravimo ir finansinės paramos aspektus, nesupriešintų žmonių ir nesudarytų realybės neatitinkančio įspūdžio, esą pabėgėliai pretenduos į kur kas didesnes socialines išmokas bei paramą nei patys Lietuvos gyventojai.
Turi būti aiškumas, kokią konkrečią paramą gaus kiekvienas pabėgėlis ir kaip, kokioms reikmėms tie pinigai bus panaudojami. Gėda, kad politikai, aukščiausio rango valstybės pareigūnai įžūliai meluoja, supriešindami mūsų visuomenę ir aiškindami, neva pabėgėliai gaus kone vidutinį atlyginimą siekiančias išmokas.
Neklaidinkime visuomenės ir nekurstykime aistrų, siekdami įsiteikti tiems, kurie iki šiol galbūt nėra apsisprendę, neturi tvirtos nuomonės ar realybę atspindinčios informacijos.