Anokia paslaptis, jog kiekvienų rinkimų sėkmė priklauso ne tik nuo kandidato gebėjimų ir veikos, tačiau ir nuo komandos, kuri jam talkininkauja rinkimų kampanijos metu. Kiekvienas kandidatas stengiasi suburti rinkimų štabą, kuriame būtų didelis būrys motyvuotų ir aktyvių pagalbininkų. Savanoriški ir iniciatyvūs žmonės komandoje yra kiekvieno politiko pagrindinis ramstis. Tačiau toli gražu ne visiems pavyksta suburti puikią savanorių komandą, todėl atsiranda ir kitaip veikiančių politikų. Dalis kandidatų net neeikvoja savo laiko ir eina tiesiausiu keliu į rinkėjų širdis – per pinigą. Deja, bet tiek perkančių, tiek parduodančių Utenos rinkiminėje apygardoje pasitaiko beveik kiekvienų rinkimų metu.

Yra dar viena dalis politikų, kurie tiesiogiai pinigų gal ir nedalina, tačiau rinkėjų palankumui pasiekti naudojasi visomis kitomis, nebūtinai leistinomis priemonėmis. Viena, neretai rinkimų baigtį nulemiančių priemonių yra administraciniai resursai. Administracinius resursus rinkimų apygardoje sudaro savivaldybės, jų padaliniai, biudžetinės ir viešos įstaigos, įvairios organizacijos, verslo įmonės priklausomos nuo vietinės valdžios malonės. Vieni stengiasi įsitraukti į rinkimų kampaniją siekdami išsaugoti savo pareigas, kiti tikėdamiesi nuolaidų savo verslams, treti dėl to, kad taip liepta iš viršaus.

Nors Utenos savivaldybei bei nemažai daliai jai pavaldžių įstaigų vadovauja vienos partijos nariai, o dėl to eiliniams darbuotojams savo kitokias politines pažiūras deklaruoti nėra saugu, visiems piliečiams rinkimų metu būna sudaryta galimybė balsuoti slaptai. Šią piliečių teisę suteikia Lietuvos įstatymai, kaip ir kandidatų galimybes konkuruoti idėjomis, aktyvumu bei gebėjimais. Jei piliečių balsavimo teisė ir pareiga visiškai priklausoma nuo jų pačių, tai kandidatų – neretai priešingai. Taip yra todėl, kad rinkimų kampanijos metu vieniems privaloma laikytis reikalavimų, o kiti šiuos reikalavimus stengiasi apeiti ar paprasčiausia jų nepaisyti.

Kelis metus iš uteniškių tenka išgirsti priekaištus, jog vietinėje spaudoje dažniausiai šmėžuoja tik vienos partijos politikai. Ypač tai išryškėja rinkiminiais metais ar pačios rinkimų kampanijos metu. Praėjusių savivaldos rinkimų metu pasitaikė laikraščių, kuriuose galima buvo aptikti net po 6 vieno iš kandidatų nuotraukas ir nei viena iš jų nebuvo pažymėta kaip politinė reklama. Dažniausiai tokia informacija buvo spausdinama kaip oficiali savivaldybės informacija, už kurią sumoka visi mokesčių mokėtojai. Tuo tarpu visiems kitiems kandidatams politinės reklamos žymos buvo privalomos, kaip ir privalomas apmokėjimas iš rinkimų kampanijos sąskaitos. Tokie atvejai atskleidžia, kad einantis vadovaujančias pareigas kandidatas gali save pateikti visuomenei praktiškai už dyka (tiksliau mokesčių mokėtojų sąskaita), o visi kiti turi susimokėti didžiules sumas iš savo kišenės. Dėl to turbūt ir nereikėtų stebėtis, jog rinkėjams susidaro iškreiptas įspūdis, kad rajone dirba tik pora politikų, o visi kiti suprask arba nieko neveikia, arba neturi ką visuomenei pasakyti. Ne visada padeda ir bandymai paaiškinti, jog internetinėje erdvėje ar socialiniuose tinklapiuose informacijos apie kandidatus yra pakankamai, nes dar nemažos dalies rajono gyventojų pagrindiniai informaciniai šaltiniai yra televizija ir vietiniai laikraščiai.

Nors nuo savivaldos rinkimų praėjo daugiau nei metai, balandžio mėnesį startavusioje 2016 metų Seimo rinkimų kampanijoje pradedamos naudoti labai panašios priemonės. Tik šį kartą nuo socialdemokratų partijai priklausančio rajono mero bando neatsilikti jo bendrapartietė Seimo narė. Galima nekreipti dėmesio, kai Utenos apygardoje išrinkta parlamentarė prieš pat rinkimų kampanijos oficialią pradžią vietiniuose laikraščiuose publikuoja savo ir išgalvotos pašnekovės interviu straipsnius, kuriuose negailima liaupsių sau. Tačiau negalima užsimerkti, kai artimų valdžiai politikų reklama mokesčių mokėtojų sąskaita pradedama daryti sistemingai. Juk kiekvienas straipsnis rajono laikraščiuose su užrašu „Savivaldybės administracijos informacija“ yra nepigiai apmokamas iš rajono biudžeto, arba – visų uteniškių sąskaitos. Šiam reikalui (viešinimo paslaugoms) vien tik Utenos rajono savivaldybė kiekvienais metais skiria šešiaženklę sumą. Įdomu ar apie tai pagalvoja Seimo narė, kuri mielai pozuoja po „savivaldybės vėliava“ vietiniuose laikraščiuose? Ypač tuo metu, kai dėl tos pačios savivaldybės biudžeto lėšų stygiaus uždaromos mokyklos ar karpomi atlyginimai darbuotojams jos pačios apygardoje. Aišku, galima būtų sakyti, kad Seimo narės iš objektyvo nepaleidžianti savivaldybės, ir kartu socialdemokratų skyriaus, viešųjų ryšių atstovė rašo pagyras bei ruošia informaciją pati, savo iniciatyva. Tačiau žinant, kad tokie atvejai kartojasi dažnai, o opozicijai priklausantys ar kitaminčiai politikai į spaudą virš „savivaldybės informacijos“ eilutės nepatenka niekada, tai būtų sunkiai įtikėtina. Laikraščių redakcijos dirba savo darbą, nes jie spausdina tą, kas jiems atsiunčiama iš savivaldybės, o savivaldybė vienodą informaciją, tuo pačiu metu talpina net ne viename laikraštyje. Kitaip pasakius, artimų valdžiai politikų nuotraukoms ir pagyroms sunkiai renkamo savivaldybės biudžeto lėšos netaupomos. Analogiška informacija su kandidatės į Lietuvos parlamentą liaupsėmis ir nuotraukomis be skrupulų talpinama ir į Utenos rajono savivaldybės oficialų tinklapį bei socialinio tinklo paskyrą. Nors įsibėgėjo jau antra mano darbo Utenos rajono savivaldybės taryboje kadencija, tačiau dar neteko pamatyti savo ar bendraminčių politikų nuotraukų ir dar su pagyromis savivaldybės oficialiame tinklapyje. Galiausiai, net neslepiant sąsajų su partija ta pati informacija patalpinama ir į vietinį socialdemokratų tinklapį.

Prieš kelis mėnesius šalies žiniasklaidoje nuvilnijo atvejis, kai Seimo narė Utenos miesto krepšininkėms įteikinėjo dovanų kuponus, už kuriuos vėliau jai oficialiai padėkojo pačios krepšininkės. Turbūt niekas nesiginčys, kad ir krepšininkėms reikia nagų gražinimosi procedūrų, tačiau problema buvo ta, kad Seimo narė įteikinėjo kuponus, kurie niekaip negalėjo atsirasti jos rankose, nes buvo įsigyti už savivaldybės biudžeto lėšas, praėjus tik porai savaičių nuo jų įteikimo dienos. Tuomet savo ir Seimo narės mundurą visuose rajono laikraščiuose už mokesčių mokėtojų lėšas, kaltindama išsigalvojimu politinius oponentus bandė ginti savivaldybes administracija. Susimokėjus ne vieną šimtą eurų už atsakomąjį straipsnį į pačios savivaldybės klaidinančią informaciją, oponuojantiems rajono valdžiai politikams pavyko įrodyti visuomenei, kad rajonui vadovaujantys politikai ir jiems pavaldūs valdininkai švelniai pasakius sako netiesą. Ši istorija politikams turėjo tapti pamoka apie neteisingos informacijos sklaidą ar tokais pat dovanas iš savivaldybės biudžeto. Tačiau įsibėgėjus rinkimų kampanijai savivaldybei pavaldi Utenos ligoninė, kurios vadovas priklausantis tai pačiai LSDP partijai nusprendė pamaloninti savo darbuotojus, kuriems buvo padovanotas nemokamas Vytauto Šiškausko koncertas. Ligoninės gydytojai nustebinti netikėtos valdžios dovanos net norėjo lažintis ar jiems ir nerinkiminiais metais taip pat bus dovanojami nemokami koncertai. Turbūt nereikia klausti kas ant scenos sakė pagrindines kalbas ir sveikinimus susirinkusiems gydytojams, slaugytojams ir kitiems darbuotojams. Belieka tik spėlioti kaip šimtai gydymo įstaigos darbuotojų reagavo į tai pačiai partijai priklausančių politikų organizuotą nemokamą šventę ir jos metu išsakytas kalbas. Kaip taisyklė kitų partijų politikai kvietimų į panašias, nemokamas šventes negauna, nebekalbant apie galimybes pasveikinti susirinkusius nuo scenos. Liberalų sąjūdžio frakcijai net tris mėnesius ligoninės vadovybė nesudarė galimybės surengti susitikimą su gydytojais, o saviškei – viskas „ant lėkštutės“. Ne ką keistesnę nemokamą dovaną gavo ir Mildos dienos proga visi uteniškiai. Ne pirmus metus rengiama šventė skirta visoms Mildoms, tačiau ar paslaptis, kad labiausiai vienai? Šį kartą uteniškiams nemokamą EL FUEGO koncertą dovanojo viešoji įstaiga Aukštaitijos vargonų muzikos festivalis. Nespėliosiu iš kur atsirado vargonininkų meilė Mildoms, tačiau pačių Utenos socialdemokratų tinklapyje paskelbta, jog koncertą organizavo ir Lietuvos socialdemokračių moterų Utenos klubas. Tokiu atveju kyla klausimas, ar Seimo narė ir kartu kandidatė bei ją tikriausiai palaikančios moterys nežino, kad rinkimų kampanijos metu žmonėms dovanoti koncertų ar kitų dovanų negalima. Turbūt įstatymus kurianti politikė nežino, kad nuo balandžio mėnesio uždrausta bet kokios dovanos žmonėms. Kaip kitaip reiktų vertinti krepšių su įvairiomis gėrybėmis dovanojimus ant scenų?

Politikoje siekti dėmesio iš visuomenės yra natūralu, tačiau tai turi būti daroma vadovaujantis įstatymais, taisyklėmis ir aišku savo kampanijos lėšomis. Ypač tą turėtų gerai žinoti patys įstatymų kūrėjai. Juk būtent sukurtais įstatymais siekiama, kad rinkimuose būtų kovojama idėjomis, aktyvumu, veiklumu, o ne „valdišku aparatu“ ir privilegijomis. Galima šildytis prožektorių šviesoje ant scenos ar pozuoti su nupirktais už valdiškas lėšas atlikėjais, tačiau reiktų nepamiršti papozuoti ir prie dešimtmečius nemačiusių remonto ligoninės palatų, uždarytų mokyklų ar, pavyzdžiui, išėjusių iš darbų kultūros centro darbuotojų. Čia, aišku, kiekvieno politiko prioritetai, kuriuos, kada nors susidėlioję saviškius prioritetus, įvertins ir rinkėjai. Tuo tarpu savivaldybės informacijos sklaidos vingius ir nemokamų dovanų dovanojimo klausimus jau pradėjo nagrinėti Vyriausioji rinkimų komisija. Belieka laukti sprendimų.

Straipsnis susijęs su 2016 m. Seimo rinkimų kampanija.