Mėgstate prabangą ar norite būti išskirtiniais? Ieškote pieno po 10 ar duonos po 20 eurų? Kreipkitės į biudžetinius pirkimus organizuojančius valdininkus, jie turi stebuklingų gebėjimų paprastas prekes ar paslaugas paversti ypač prabangiomis.

Pastaruoju metu pasipylė pranešimai apie „valdiškus apsipirkimus“. Belieka spėlioti ar tai reiškia, kad tokių atvejų daugėja, ar, kad mažėja jiems tolerancija. Didžiulė dalis mūsų visų bendrų lėšų, kurias sudaro ne tik sumokami mokesčiai, bet ir labai svarbios šalies raidai ES lėšos, išleidžiamos viešųjų pirkimų būdu. Neišsiplėsiu kam reikalingi viešieji pirkimai, nes turbūt daugeliui aišku – nupirkti geriau, skaidriau ir, aišku, pigiau. Matant šiomis dienomis kilusius skandalus dėl maisto produktų pirkimo vargingiausiems šalies gyventojams, natūraliai kyla klausimų dėl mūsų valdininkų ar valdžios „sugebėjimų“. Rašau – sugebėjimų, nes norint taip apeiti įstatymus, pirkimų tvarkas ir net sveiką protą, reikia ypatingų sugebėjimų. Ne ką mažiau sugebėjimų reikia būnant valdžioje to „nepastebėti“. Protų nutekėjimas didelė grėsmė, tačiau protų naudojimas prieš savo valstybės ir žmonių interesus yra dar didesnė grėsmė. Ir šioje vietoje reiktų labai susirūpinti, kur link taip veikiant nueisime.

Eilinis pilietis ar verslas visada ieškos galimybių nupirkti pigiau, tuo tarpu valstybės pirkimuose tapo taisykle ieškoti motyvų, galimybių ir sąlygų tam, kad būtų perkama kuo brangiau. Kuriami įstatymai, keičiami vadovai, begalę kartų keistos tvarkos, tačiau vis tiek „valstybinio apsipirkimo“ fenomenas gajus. Ir nesvarbu ar tai būtų žemės sklypas, ar šiukšlių dėžės, ar kokio pastato rekonstrukcija, ar kelio tiesimas, ar galiausiai maistas nepasiturintiems, visur veikia tas pats „stebuklingas“ dėsnis. Įdomu ar sistemos ydų „nepastebintys“ valdininkai, ministrai, ir net pats Premjeras patikėtų šiai pirkimų schemai savo asmenines lėšas? Abejoju, nes taip „apsipirkinėjant“ turbūt nei vienam iš jų pragyvenimui neužtektų ir gaunamo nemažo atlyginimo. Taigi, kodėl iki šiol taip elgiamasi su valstybės, tai yra mūsų visų pinigais? Nekokybiški įstatymai ir tvarka? Neaiškūs interesai ar korupciniai veiksniai? Valdininkų savivalė ar politinis neįgalumas?

Ūkio ministras giriasi, jog šiuo metu skaidrumą turintys užtikrinti elektroniniai pirkimai sudaro daugiau nei 90 procentų visų pirkimų, tačiau nutyli, kad pirkimus organizuoja ir komisijose sprendimus priima ne kompiuteriai, bet tie patys valdininkai. Ne kompiuteris parašo „ypatingas“ konkursų sąlygas ir ne e-pirkimai apsprendžia kvalifikacinius reikalavimus. Pasak kuruojančio šalies viešuosius pirkimus E. Gusto, nuo šiol išskirtinis dėmesys bus skirtas viešųjų išlaidų efektyvumui, prioritetą teikiant ne žemiausiai kainai, bet ekonominiam efektyvumui. Turbūt reikėtų sutikti su ministru, jog ekonominis efektingumas yra prioritetas, tačiau taip pat norėtųsi iš ministro išgirsti kokiais būdais bus užtikrinama efektingumo nustatymo kontrolė?! Pasak ministro Ūkio ministerija jau dabar įvairiomis priemonėmis ragina perkančiąsias organizacijas plačiau taikyti ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo vertinimo kriterijų. Turbūt po tokių raginimų perkančios organizacijos „ekonomiškai efektingai“ pradėjo pirkti maisto produktus 10 kartų brangesne kaina, nei jie kainuoja artimiausioje parduotuvėje.

Po rezonansinių, pagarsinamų įvykių, susijusių su įvairiomis ministerijų sritimis, išreiškiamas susirūpinimas, pasipila siūlymai kreiptis į tyrėjus ar sudaryti dar vieną darbo grupę. Taip siekiama nuraminti visuomenę ir parodyti, kad štai jau šį sykį tikrai surasime kaltuosius, rasime priežastis ir tokias blogybes išgyvendinsime. Kai kuriais atvejais, kaip ir pastaruoju, dėl „auksinių“ maisto produktų pirkimo, įstaigų vadovai atsistatydina, tačiau nuo to juk vargingiausiems tautiečiams kasdienybė sotesne netapo. Net ir po nuolat besikartojančių panašių „valdiško apsipirkimo“ atvejų šalies valdantieji politikai neatranda valios ar gebėjimų realiems pokyčiams. Vietoj to, kad būtų iš esmės tobulinami įstatymai ar iš jų sekančios įvairios tvarkos, toliau dėmesys nukreipiamas į iš esmės nieko nekeičiančias detales. Palyginčiau tai su nuolatiniu laivo užplaukimu ant sėkliaus. Kiek bekaltintum laivą, jo kapitoną ar keleivius, kol prietaisai rodys plaukti per sėklių, tol laivas strigs. Taigi akivaizdu, kad kol „nesuremontuosime“ kelrodžių prietaisų, šiuo atveju įstatymų, tol valstybės lėšų švaistymo atvejai kartosis. Kartosis iki tol, kol vieną kartą kokios nors biudžetinės įstaigos „valdiški pirkliai“ nupirks „auksinius“ degtukus, su kuriais visuomenė galutinai sudegins pasitikėjimą politikais.