Skandalas dėl viešojo transporto Vilniuje yra tik problemos aisbergo viršūnė. Kiekviename miestelyje yra valdžios savivalės apraiškų, tik jos nepakliūva į nacionalinę žiniasklaidą. Kai kurių miestų valdžia žodį „šeimininkas“ supranta ne kaip paskatinimą elgtis maksimaliai naudingai, bet pažodžiui. Susiklosto situacija, kai žmonės pradeda priklausyti ne nuo Konstitucijoje ir įstatymuose garantuotos asmens veiklos laisvės, bet nuo „šeimininko“ geranoriškumo.
Trumpai apie viešąjį transportą.
Savivaldybių įmonės veikia šiltnamio sąlygomis: viešas finansavimas, investicijos iš mokesčių mokėtojų ir ES pinigų bei artėjantis lengvatinis PVM tarifas. Lengvatinių keleivių vežimas žemesne kaina yra ne užkrauta pareiga, o subsidija, kurią su džiaugsmu priimtų bet kuris privatus vežėjas. Miestų valdžia „mikriukų“ aukštesnę kainą nustato specialiai tam, kad sumažintų konkurenciją savo transporto įmonei. Išvedžiojimai apie „mikriukų“ nesaugumą, neekologiškumą ar nemodernumą turėtų subliūkšti pažiūrėjus, kokio senumo autobusais leidžiama važinėti savivaldybėms priklausantiems autobusų ar troleitrumbusų parkams.
Verslas valdžios institucijų yra tiek tyrinėjamas per mikroskopą, kad įmonių vadovai net bijo viešai pasakyti, kiek kainuoja jų prekės. Tuo tarpu vietinės valdžios atstovai gali sau leisti atvirai svarstyti, pvz., kiek pajamų papildomai gautų savivaldybės įmonė, jei iš rinkos būtų pašalinti konkurentai. Pagal įstatymą, už konkurencijos pažeidimus privačių įmonių vadovams galima apskritai uždrausti dirbti vadovais. Kodėl tada už konkurencijos pažeidimus neuždraudžiama būti ministrais, merais ar administracijos direktoriais?
Deja valdžios atstovai nuo kalbų neretai pereina prie darbų.
Privatų verslą galima išstumti primityviai: tiesiog liepti pirkti paslaugas tik iš savivaldybei priklausančios įmonės, motyvuojant, kad „taip buvo ir seniau“. Galima nustatant specialiai nepalankias kainas. Galima ir piešiant „vasiukų“ vizijas ar gundant „modernumu“. Rezultatas tas pats. Išstūmus privatų verslą, žmonėms tenka nepatogumai, verslui – bankrotas, o mokesčių mokėtojų pinigai leidžiami investicijoms, kurias privatus verslas jau buvo padaręs, pvz., transporto priemonėms įsigyti. Forma ir argumentai nėra svarbūs. Valdžios pasakymas, „miesto centre „mikriukai“ nebevažinės“, niekuo nesiskiria nuo pasakymo „privati parduotuvė A privalo išsikelti; nuo šiol čia bus valdžiai priklausanti parduotuvė B“.
Tai yra sisteminė problema. Beveik visų savivaldybių biudžetai yra išleidžiami pirkti paslaugoms iš ūkinių subjektų, priklausančių viešajam kapitalui. Privatus verslas čia net nelaukiamas. Jei įsileidžiamas, tai nenoriai, prispyrus būtinybei ar neapsižiūrėjus. Interesų konfliktas čia yra užprogramuotas ir akivaizdus. Tačiau to nėra kam įvardinti. Valstybės institucijos seka privačius, o ne valdžiai priklausančius verslus. Na, nebent, išskyrus Valstybės kontrolę ar Konkurencijos tarybą. Bet ir čia, institucijų finansuotojai, t.y. politikai, tikisi kryžiaus žygių prieš verslą, o ne valdžią.
Kodėl tiek dėmesio vieno miesto „mikriukų“ problemoms?
Nes tai apnuogina ir kitą problemą. Verslui beveik nėra kaip apsiginti nuo valdžios savivalės, ypač jei ta savivalė yra įvyniota į gudrų teisinį ir PR‘inį popierių. Verslui atimti nebėra būtinos raudonos vėliavos ar transparantai sunkvežimiuose. „Išmanusis socializmas“ naudojasi planšetiniais kompiuteriais ir elektromobiliais. Valstybėje, o ypač tuose valdžios sluoksniuose, kur centrinio planavimo tvaikas dar neišsivėdinęs, pagundų atidaryti šią Pandoros skrynią tik daugėja.
