„Utenio“ stadiono “auksinio“ projekto istorija juda link pabaigos – trimituoja Utenos rajono valdžia ir joje esantys verslininkai. Nors Utenos spauda apie tai rašo tik dabar, daugelis turbūt jau ne kartą esate matę ir girdėję šią istoriją, įgavusią „auksinių“ šiukšlių dėžių akcentą. Taigi, pabandysiu ir aš sudėti taškus šioje istorijoje, kuri yra puikus pavyzdys, kaip visoje Lietuvoje daug metų buvo „įsisavinama“ ES parama. Nepatingėję paskaityti, pasidarykite išvadas patys, kaip mūsų Lietuvėlėje valdžioje esantys vyrai ir moterys kraunasi milijonus, kuriuos ne tik šalies ekonomikos stiprinimui skiria ES, bet ir Jūs, mielieji, sunešate savo sunkiai sumokėtų mokesčių pavidalu. Nežiūrint į tai, mums šiandien sakoma, jog viskas teisėta ir atitinka viešųjų pirkimų principus iš kurių vienas – skaidrumas. Pažiūrėkime ar tikrai.

Utenio stadiono rekonstrukcijos istorija prasidėjo prieš 6 metus, kuomet buvo nuspręsta jį rekosntruoti. 2011 m. vasario 28 d. CPVA (Centrinė projektų valdymo agentūra) pasirašė su Utenos rajono savivaldybe Utenio stadiono rekonstrukcijos projekto finansavimo ir administravimo sutartį, o netrukus, 2011 m. kovo 9 d., Utenos rajono savivaldybė paskelbė supaprastintą atvirą konkursą „Utenio stadiono rekonstravimo darbai“. Numatyta projekto pirkimo vertė buvo 8 milijonai litų (pateikiama litais, nes tuomet mūsų šalies valiuta dar buvo litas). Taip parasidėjo 8 milijonų litų vertės viešasis pirkimas, kuris sulaukė trijų dalyvių. Pasiūlymus konkurse pateikė 3 tiekėjai: UAB Dauniškis, pasiūlymo kaina – 13 759 390 lt., UAB Kortas, pasiūlymo kaina – 13 895 707 lt., AB Utenos melioracija (Konsorciumas) – 16 809 619 lt. Mažiausios kainos pasiūlymą pateikė uteniškių įmonė UAB Dauniškis.

Kadangi Utenos rajono savivaldybė projektui buvo numačius 8 milijonus litų, o tiekėjai pasiūlė gerokai didesnes kainas, nei buvo numatyta, 2011 m. liepos 12 d. Utenos rajono savivaldybės viešųjų pirkimų Komisija kreipėsi į Utenos rajono savivaldybės administracijos direktorių dėl Pirkimo procedūrų tęsimo, nustačius, kad tiekėjų pasiūlymų kainos yra per didelės ir nepriimtinos perkančiajai organizacijai. Šioje vietoje reiktų atkreipti dėmesį – “kainos yra per didelės ir nepriimtinos perkančiajai organizacijai”, tačiau Komisijos prašymas buvo vietiek tęsti pirkimą. Esant tokiai situacijai savivaldybės administracijos direktorius savo sudarytai viešųjų pirkimų Komisijai turėjo nurodyti nutraukti pirkimo procedūras. Tą ir padarė, tačiau, kaip nebūtų keista, tik praėjus pusantro mėnesio. Galime pabandyti patikėti, kad savivaldybės administarcijos vadovas pusantro mėnesio ieškojo sakinio ilgio formalaus atsakymo pavaldiniams ir per tą laiko tarpą nesutiko įstaigos koridoriuose savo paskirto viešųjų pirkimų Komisijos vadovo, kad nurodytų nebevykdyti pirkimo procedūrų. Juo labiau žinant, kad tai buvo vienas didžiausių to meto savivaldybės projektų. Kadangi pirkimų Komisija iš direktoriaus pusantro mėnesio (formaliai) negavo jokio atsakymo, pirkimų procedūrą savo iniciatyva pratęsė. Kol direktorius „delsė“ pateikti nurodymą Komisijai stabdyti pirkimą, pastaroji net nežiūrėdama į tai, kad pateikti pasiūlymai ne „pagal savivaldybės kišenę“, pradėjo vertinti konkurso dalyvių kvalifikaciją ir net sugebėjo atmesti antrą mažiausią pasiūlymą pateikusį tiekėją, kuris nepateikė vieno (formalaus rašto), o vėliau jau pateikti rašto buvo neleista. Nors ir direktorius pusantro mėnesio uždelsęs, tame pačiame pastate esančiai Komisijai atsiuntė nurodymą dėl pirkimo procedūrų nutraukimo, tačiau pastaroji, nepaisant to, viešojo pirkimo nenutraukė ir pratęsė procedūras bei sugebėjo atmesti ir mažiausios pasiūlytos kainos tiekėjo pasiūlymą. Bandykime įsivaizduoti, jog vykdant tokios didelės vertės pirkimo procedūras pavaldiniai nekreipė dėmesio į direktoriaus nurodymą ir ėmėsi iniciatyvos patys? Sutikime, keistas iniciatyvumas pasibaigęs dviejų mažiausią kainą pasiūliusių tiekėjų atmetimu, o vieno iš jų atmetimo priežastis daugiau nei juokinga – nepagrįstai maža pasiūlymo kaina! Nors pradžioje, pasiūlymų eilėje pirmą vietą užėmusio tiekėjo kaina buvo ir mažiausia, tačiau jo pasiūlymo vertė buvo net 5,7 milijono litų (viso 13,7 milijono lt.) didesnė nei savivaldybė buvo numačiusi pačiam projektui (8 milijonai lt.). Ar ne keistai atrodytumėte, jei gerokai permokėję parduotuvėje už prekes prie kasos dar ginčytumėtės su pardavėja, dėl per mažų kainų.Tokiu atveju, leiskite paklausti, kaip pasiūlymo vertė galėjo būti pripažinta neįprastai maža, o vėliau susijus su tuo ir atmestas pats pasiūlymas? Net penktokas pasakytų, kad atvirkščiai tai – neįprastai didelės vertės pasiūlymas. Aišku pirkimų Komisija formaliai galėjo pareikalauti kainų pagrindimo, tačiau tik tuomet jei tarp konkurso dalyvių pasiūlymų būtų buvęs didesnis nei 15 procentų skirtumas. Šiuo atveju to nebuvo, kaip ir motyvuoto komisijos sprendimo, kuris taip pat galbūt būtų suteikęs teisę Komisijai „prisikabinti“ prie konkurso dalyvio. Dar įdomiau tai, kad mažiausią kainą pasiūlęs tiekėjas pradžioje tą „neįprastai mažą“ kainą pagrindnė, tačiau po kurio laiko Komisijai pareikalavus pasiūlymo kainą pagrįsti pakartotinai dar kartą, keistai to nebedarė ir konkurso laurus tokiu būdu perleido didžiausią kainą pasiūliusiam tiekėjui – Utenos melioracija (konsorciumui). Galima būtų pagalvoti, kad 3 milijonais litų mažesnę kainą pasiūlęs tiekėjas tokiu būdu buvo nuskriaustas, tačiau pastarajam liūdėti tikrai neteko, nes atspėkite iš vieno karto – ką vėliau Utenos melioracija (konsorciumas) pasiriko į subrangovus ar kitaip pasakius į projekto vykdymo partnerius?!

Konkurse likus vieninteliam, didžiausią pasiūlymą pateikusiam tiekėjui Utenos rajono savivaldybės viešųjų pirkimų Komisija jam pademonstravo neeilinį palankumą. Matydama, kad pastarojo tiekėjo pasiūlymas net dvigubai didesnis, nei savivaldybė numačiusi mokėti už projekto įgyvendinimą, Komisija nestabdė viešojo pirkimo konkurso, o atvirkščiai, tą pačią dieną pakartotinai (formaliai) kreipėsi į savivaldybės administracijos direktorių su prašymu leisti tęsti viešojo pirkimo procedūrą. Sutikite, noras tęsti procedūrą su vieninteliu konkurso dalyviu, kurio pasiūlymas gerokai didenis nei planuotos galimybės, švelniai pasakius yra keistas, nors kaip matyti ne visiems.

Ir kaip netrukus pasisekė išlikusiam iki galo konkurso dalyviui, nes savivaldybės administracijos direktorius persigalvojo ir šį kartą jau ne po pusantro mėnesio (kuomet buvo 3 konkurso dalyviai), bet po 1 dienos Komisijai leido tęsti pirkimo procedūras, nes pasak jo buvo patikslinta investicinė programa, perskirstant lėšas. Kitaip pasakius likus vienam konkurso dalyviui nuspręsta savivaldybės investicijoms skirtas lėšas nukreipti konkrečiai į šį vieną projektą.

Nepraėjus mėnesiui, 2011 m. rugpjūčio 16 d., didžiausios kainos pasiūlymą pateikęs Konkurso dalyvis jau pasirašinėjo su savivaldybe sutartį. Netrukus prasidėjo statybų darbai ir net nežiūrint į tai, kad Utenos rajono savivaldybė formaliai net neturėjo visų, tam reikalingų lėšų. Kitaip pasakius – statom, o vėliau pinigėlių kaip nors gausime. Tačiau ir čia projekto įgyvendintojus vėl lydėjo ypatinga sėkmė, nes 2012 metų pabaigoje Lietuvoje į valdžią atėjus socialdemokratams, 2014 metų vasario mėnesį nekaip pagarsėjęs ir vėliau atsistatydinęs Vidaus reikalų ministras Dailis Alfonsas Barakauskas pasirašė įsakymus, kuriais šiam projektui skyrė papildomą finansavimą. Nei daug, nei mažai – dvigubai!

2013 metų rudenį Utenio stadiono rekonstrukcijos projektas buvo pabaigtas ir visas projekto metu įsigytas turtas savivaldybės tarybos valdančiųjų daugumai priklausančių narių balsais buvo perduotas Utenos daugiafunkciam sporto centrui. Tuomet be manęs, daugeliui savivaldybės tarybos narių dokumentuose pateiktos įsigyto turto didžiulės kainos nesukėlė jokių klausimų. Tačiau atidžiau pažiūrėjus į savivaldybės dokumentuose juodu ant balto užrašytas įsigyto turto kainas, kiekvienam sveiko proto žmogui turėtų kilti klausimų dėl jo kainų. Projektą vykdžiusios įmonės vadovas „spjaudydamasis purvais“ (už tai beje savivaldybės Etikos komisijos buvo nubaustas) bandė į tai atsakyti, kad į įsigytą turtą opozicijai priklausantys politikai neįskaičiavo projektavimo darbų ar kitų statybų metu patirtų išlaidų. Pilnai tuo galima patikėti, tačiau ar Jums lengviau būtų mokėti pavyzdžiui už pomidorų kilogramą 30 eurų, jei prie jų būtų parašyta, kiek kainavo jų nuskynimas, atvežimas, mokesčiai ir kt.? Manau ne, nes kaina vistiek būtų 30 eurų. Reiktų sutikti su ilgus metus rajono valdžioje esančiu verslininku, kurio įmonė vykdė šį projektą, kad po 600 eurų vertės šiukšlių dėžėmis reikėjo padėti dar trinkeles ir bortelius. Tačiau ar nereikėjo po tomis trinkelėmis išvedžioti už milijoną litų nuotekų ir vandens tinklų, kurių įrengimas taip pat įtrauktas į įsigyto turto sąrašą? Ar tai ne tie patys darbai? O virš nuotekų tinklo esantys stadiono vidaus takai taip pat kainavo juk nei daug, nei mažai – 1,5 milijono litų. Po nuolat gendančia 293 000 litų vertės švieslente taip pat buvo trinkelių, tačiau ar tai smarkiai pakeitė jos įsigyjimo vertę, kaip ir aibės kito turto įsigyto už ES ir Utenos rajono mokesčių mokėtojų lėšas? Ką kalbėti apie buitinės paskirties pastatų remonto kainą, kuri nieko nenusileido prabangaus būsto remontui sostinės senamiestyje. Utenio klubas dėl stadione esančios žolės dangos beveik pusę savo sezono žaidžia Visagine ir džiaugiasi, kad greitu metu iš futbolo federacijos gaus Krašuonos mokyklos stadionui naują (150 000 eurų vertės) dirbtinės žolės dangą, ant kurios galės žaisti įvairiomis oro sąlygomis. Tačiau džiaugiasi ir Utenos rajono valdžia už 7 kartus didesnę kainą! (3 700 000 litų) įgijusi uteniškiams natūralios žolės aikštelę ant kurios gali sau leisti žasti tik vienas miesto klubas ir tai tik vasaros metu, geru oru. Jei patikėsime LR finansų ministerijos pavaldžios įstaigos CPVA nesenai padaryta išvada, šis projektas atitiko viešųjų pirkimų principus, įskaitant skaidrumą ar tą patį ekonominį efektyvumą. Tiesa čia agentūros nuomonė, kuri šį proejektą pati ir palaimino, vėliau leido keisti, dar vėliau tikrino ar net išgyrė. Toks tas skaidrus ir efektyvus ES ir biudžeto lėšų panaudojimas projektuose, kai 16,8 milijono skiriama vietoj pradžioje planuotų 8.

Net jei šioje situacijoje viskas vyko teisėtai ar tarkime atsitiktinai palankiai vienam konkurso dalyviui, kaip tuomet reiktų įvertinti Utenos rajono gyventojus ir savivaldybės interesą atstovavusius valdininkus? Pastarieji praktiškai viską padarė, kad Utenio stadiono projekto vertė nuo 8 milijonų litų mistiškai padidėtų iki 13 milijonų, o vėliau ir 16. Prie to prisidėjo ir ES lėšų skirstytojai, ir Utenos rajono finansų valdytojai, o tai reiškia, kad be rajono valdžios pritarimo tokia projekto eiga taip pat vykti negalėjo. Tokiu atveju kyla klausimas dėl valdžios ir jiems pavaldžių valdininkų ūkiškumo pricipo suvokimo. Kyla klausimas iš kur toks palankumas konkursą nugalėjusiai įmonei? Iš kur taip sekasi šiai įmonei, kuri per pastarajį dešimtmetį vien tik su Utenos rajono savivaldybe yra sudariusiu apie 40 milijonų eurų vertės sutarčių. Neblogai, kai visas Utenos rajono metų biudžetas tesiekia kiek per 30 milijonų eurų. Kas tai? Neatsakinga rajono valdžios politika ar paprasčiausi finansiniai interesai, ar abu kartu?

Utenos rajonui savivaldybės taryboje daugumą sudaro socialdemokratai su meru priešakyje ir jų politine valia yra tvirtinami visi didesni savivaldybės projektai. Savivaldybės viešiesiems pirkimams ilgus metus „nepajudinamai“ vadovauja vieno Utenos LSDP poskyrio vadovas. Verslininkas, kurio įmonė pasiūliusi du kartus didesnę kainą, nei pradžioje projektui ketino skirti savivaldybė ir stebuklingai nugalėjusi viešąjį konkursą, yra ilgametis savivaldybės tarybos narys ir socialdemokratų koalicijos partneris priklausantis Lietuvos laisvės sąjungai. Savivaldybės administracijos direktorius yra taip pat rajono valdžios koalcijos partneris ir priklauso Žaliesiems valstiečiams. Šios trys politinės jėgos per 15 metų ne kartą pakeitusios partijų pavadinimus ir joms vadovaujantys politikai, iki šiol laikosi įsikibę vienas kito.

Galiausiai reiktų žinoti, kad savivaldybės viešųjų pirkimų skyriaus vedėjas V. Vieversys kartu su prieš tai minėtu verslininku L. Purviniu yra puikiai pažįstami, nes beveik tuo pačiu metu, kai buvo baigtas vykdyti Utenio stadiono rekonstrukcijos projektas, abu jie buvo teisiami galimo ES lėšų grobstymo byloje. Nežiūrint į tai, kad byla buvo nagrinėjama net 7 metus, per tą laiką Utenos melioracijos įmonė su L. Purviniu priešakyje laimėjo dar kelias dešimtis V. Vieversio kūruotų viešųjų pirkimų konkursų. Galiausiai 2013 m. spalio 11 dienos Utenos rajono apylinkės teismo sprendimu dėl senaties termino abu buvo išteisinti. Tuomet teismo nuosprendžio medžiagoje buvo skelbiama, kad Liuoniui Purviniui 2006 m. gegužės – 2007 m. vasario mėnesių laikortarpiu vadovaujant organizuotai grupei, iš anksto susitarusiai daryti kelis apysunkius nusikaltimus ir vieną sunkų nusikaltimą, kurios nariai – jis pats, Viktoras Vieversys ir kiti. Nors, tuo metu dėl pernelyg keistai užsitęsusios bylos abiems pavyko likti „sausiems“, Utenos melioracijos vardas dar kartą nuskambėjo byloje Vilniaus vicemero korupcinėje byloje. Galiausiai pernai metais dėl žymiųjų, buvusio Premjero sekretorės stogų dengimo minėtas verslinkas buvo paskelbtas specialiu liūdytoju Specialiųjų tyrimų tarnybos tyrime susijusiame su Utenos rajono mero veiksmais. Tyrimas vyksta iki šiol ir belieka tik sulaukti teismo verdikto.

Reziumuojant reikėtų pasakyti, kad kas teisėta, nebūtinai yra teisinga ar efektinga. Galbūt nepigiai iš mokesčių mokėtojų lėšų nusamdytos advokatų kantoros šį kartą padėjo rajono valdžiai rasti teisinius atsakymus, tačiau visuomenė turi teisę matyti ir žinoti kaip yra leidžiamos ne tik ES, bet ir jų sumokėtų mokesčių pagalba surinkto biudžeto lėšos. Taip pat, kaip ir kokie politikai bei kokių interesų jie vedini valdo mūsų kraštą.