Pastarąjį mėnesį išgyvenome tikrą žemės drebėjimą, kuris daugelį privertė susimąstyti ne tik dėl liberalų politinės ateities, bet ir apskritai – ar galime pasitikėti politika, partijomis ir vienas kitu.
Kai kam jau spėjo pabosti mūsų diskusijos apie skaidrumą, tačiau tokioje situacijoje apie tai kalbėti yra būtina. Iš tiesų mūsų inicijuotas skaidrumo standartas nėra tobulas ir sąmoningai piktos valios gali neužkirsti. Jis taip pat nėra naujai išrastas dviratis, panašią metodiką taiko kai kurios užsienio partijos, pavyzdžiui, mūsų partneriai liberalai NEOS Austrijoje.
Tačiau standartas Lietuvai atneša naujovių: pirmiausiai suprantamai atveria partijos finansus ir įsipareigojimus, į dienos šviesą iškelia darbotvarkes ir protokolus, galiausiai atskleidžia inicijuotus teisės aktų projektus ir balsavimus, kurie ir dabar yra vieši, tačiau į juos ne visada kreipiamas dėmesys.
Kai kam tai gali atrodyti beprasmiška ir naivu. Man atrodo, kad tai savaime suprantama. Tiesiog neįtikėtinai keista, kad per 26-erius Nepriklausomybės metus nei vienai partijai Lietuvoje į galvą nešovė atverti savo duomenų. O juk politinės partijos savo esybe turėtų siekti atvirumo.
Turėtume apgailestauti, kad šios išvados prieiname tik po mūsų partiją ir visą Lietuvos politinę sistemą sukrėtusio skandalo. Atvėrėme duomenis savo valdomose savivaldybėse, o apie savo pačių organizaciją pamiršome. Šiandien kitos išeities mes neturime. Padarykime tai ir tai taps naujos politikos Lietuvoje neatskiriamu bruožu, kuriuo paseks kitos Lietuvos partijos.
Aušrinė Armonaitė, Vilniaus liberalų pirmininko pavaduotoja