Pastarąjį dešimtmetį Lietuvai nekrito korta su aplinkos ministrais. Jie daug darė dėl savo partiečių, bet mažai rūpinosi gamta, kuri ir yra Aplinkos ministerijos pagrindinis tikslas.
Pokrizinis ministras G.Kazlauskas prezidentės D.Grybauskaitės atvirai vadintas prasčiausiu Vyriausybės nariu. Premjero A.Butkevičiaus apgintas dabartinis ministras K.Trečiokas, rodos, eikliau vykdė kažkieno parėdymus, nei pats formavo politiką. Įdomu, koks bus naujasis ministras? Pastaraisiais metus Aplinkos ministerija skambėjo ne darbais ir aplinkosauginiais projektais, bet „pasiekimais“ politinių skandalų srityje. Vijūnėlės dvaro įteisinimas, už mokesčių mokėtojų pinigus Neringoje griaunami namai, perbraižomos draustinių ribos, dėl nepaskirtų lėšų vėl vegetuojanti daugiabučių renovacijos programa, iš anksto nulemti urėdų konkursai, keliolika kartų per metus keičiamos žvejybos taisyklės. Šie skandalai piešė ministerijos darbų peizažą šioje kadencijoje. Nuo tokio požiūrio į aplinkosaugą kenčiame mes visi, bet labiausiai kenčia Lietuvos gamta.
Aplinkos ministerijai, kuri virto prastu gamtos advokatu, rimtu investicijų ir verslo stabdžiu, reikia iš esmės naujo požiūrio. Ministerija turi užsikrėsti ekomintimi, o jos politika turi keistis nuo baudų link konsultavimo, nuo draudimų link galimybių sudarymo, nuo opozicijos link dialogo, nuo save dauginančios biurokratijos link lieknų teisės aktų ir priežiūros aparato. Metodikos ir aprašai bus antraeiliai tol, kol mes neišsikelsime net ir moksleiviui aiškių tikslų. Lietuva turi tapti šalimi be sąvartynų, kurioje popierinę biurokratiją pakeistų internetas. Tapkime šalimi, kurioje be rūpesčio galėtume maudytis kiekviename vandens telkinyje, taip pat ir Kuršių mariose. Nustokime teršti nešvariausią pasaulyje Baltijos jūrą ir Rytų Europoje pirmaukime pasiekimais kovoje prieš klimato kaitą. Galiausiai išlaisvinkime saugomas teritorijas, architektūrą ir statybą nuo procedūrų ir persiorientuokime į tikrąją gamtos apsaugą ir statybinę kokybę.
Taigi ką turi daryti naujasis aplinkos ministras, kad jo darbais Lietuva galėtų didžiuotis?
2030 m. Lietuvoje turi likti tik vienas sąvartynas. To pasieksime visų pirma skatindami ekoprojektavimą ir gamybą, leisiančią perdirbti didžiąją dalį atliekų. Augant gerovei, išteklių naudojimas turi turėti aiškią kainą ir „teršėjas moka“ principas turi paskatinti pilną atliekų sutvarkymą. Be populizmo turime didinti sąvartynų mokesčius, skatindami inovatyvų atliekų tvarkymą. Gyventojams rūšiuoti turi apsimokėti. Galiausiai, sudegintos atliekos turi virsti statybinėmis medžiagomis ir nauju šlaku mūsų keliams.
Švarūs ežerai ir Kuršių marios. Didelio dėmesio reikia ir dirvožemio taršos bei vandentvarkos sistemos problemoms. Kuršių marių užterštumas yra visos Lietuvos vandentvarkos ir žemės ūkio taršos simbolis – didžiausiame Lietuvos vandens telkinyje žmonės nesimaudo jau 50 metų. Švarus geriamas vanduo ir nuotekų sistemos turi tapti norma gyvenvietėse ir kaimuose. Nesuvokiama, kaip Europos Sąjungos šalyje XXI a. vis dar klestinti lauko tualetų kultūra, nepakankamai griežta žemės ūkio laukų tręšimo ir gyvulininkystės nuotekų tvarkymo tvarka reikšmingai teršia tiek gruntinius vandenis, tiek upes ir ežerus. Nemuno taršai sumažinti turime intensyviau bendradarbiauti su Baltarusija ir Kaliningrado sritimi.
Apginkime architektūrą ir saugomas teritorijas nuo biurokratijos. Nustokime architektus versti juristais, o saugomas teritorijas ginti tik teismuose. Priimkime Architektūros įstatymą ir suspauskime egzistuojantį statybos reglamentavimą į liekną kodeksą. Priemiestinė ir užmiestinė plėtra turi savo kaštus, kurie turi tapti akivaizdūs priėmus savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymą.
Jau užtenkamai visi patyrėme svetimos gėdos jausmą, kai Lietuvos mokesčių mokėtojų milijonai mokami už statybų griovimą saugomose teritorijose ir nerandama nė vieno atsakingo pareigūno. Užbaigus šią ydingą praktiką visos nelegalios statybos turės būti įteisintos adekvačiai kompensuojant ekosistemai padarytą žalą.
Griežtas, bet proaktyvus verslo partneris. Per daug pati Aplinkos ministerija ir jai pavaldžios įstaigos užsiima verslu. Ministerijos pagrindinė misija yra tvaraus verslo sąlygų sukūrimas ir jo reguliavimas. Propaguodama savo ekologinę misiją, ministerija jau 2020 m. privalo virsti pirmąja Lietuvoje ministerija be popierių į elektroninę erdvę perkeldama visas savo funkcijas, prioritetą teikiant projektavimui ir statybų procesui. Tai ne tik ekologiška, bet ir skaidru bei spartu.
Septynių kontroliuojančių institucijų funkcijas reikia sutelkti regioniniuose aplinkos apsaugos departamentuose. Grėsmingą kontrolę turi keisti proaktyvus konsultavimas. Aplinkos ministerija turi suvokti savo svarbą ir investiciniam šalies klimatui. Poveikio aplinkai vertinimo procedūros turi trumpėti bent tris kartus nuo esamų vidutinių 16 mėnesių, sustiprinant visuomenės dalyvavimą, ekspertavimo kokybę ir depolitizuojant procesą.
Ekologinę mintį pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje labiau puoselėjo ES direktyvos ir skirti milijardai, negu mūsų pačių ekologinis sąmoningumas. Kokio požiūrio į aplinką ir darnų vystymąsi galima tikėtis, kai po Volkswagen emisijų skandalo mūsų aplinkosaugininkai vis dar važinėja taršos normas viršijančiais VW Touareg visureigiais?
Aplinkos ministerija turi tapti permainų ir vystymosi varikliu. Lietuvai reikia vaikų, kurie tėvus sodintų ant dviračių vykstant į darbą. Lietuvai reikia daugiau fanatiškų veganų, kurie savo mitybą keistų bandydami sumažinti metano emisijas karvidėse. Lietuvai reikia daugiau Saulių Jokužių, kurie pagavę 12 kg lydeką paleistų atgal į marias tolimesnei reprodukcijai. Lietuvai reikia daugiau žaliųjų, kurie nihilistinę ekonominę pažangą paverstų socialiai atsakingu tvariu augimu.