Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko vadovas zarasiškis Gedas Kukanauskas nepaprastas Lietuvos krašto mylėtojas, drąsiomis idėjomis užkrečiantis aplinkinius. 32 metų vyras savo darbais įrodė, kad reikia tik išradingumo ir noro, kad žmonių gyvenimas mažuose miesteliuose pagerėtų.
G. Kukanauskas dalyvavo 18 nacionalinių ir tarptautinių projektų, kurie ne tik išsaugojo Lietuvos gamtos grožį, bet ir prisidėjo prie žmonių gyvenimo kokybės gerėjimo Plungės, Molėtų ir Zarasų rajonuose. Drąsios idėjos pakeitė Platelių ežero pakrantes. Jos atgijo naujam gyvenimui. Įžuvinti Molėtų ir Zarasų krašto ežerai tapo rojumi Lietuvos žvejams. Nederlingos Zarasų krašto žemės atgijo ūkininkavimui.
Anot jauno vyro, sutekta bendruomenė ir vietos verslas, aiški vizija ir bendradarbiavimas yra trys dalykai, kurie gali padėti Lietuvos miesteliams suklestėti. „Svarbiausia, kad valdžia netrukdytų, o skatintų gyventojų, vietos verslų bei organizacijų bendradarbiavimą“, – įsitikinęs liberalas.
Karjeros pradžia Plateliuose
Iš Šiaulių kilęs G. Kukanauskas sako, nuo šeštos klasės žinojęs, jog dirbs Nacionaliniame Žemaitijos parke. Atkakliai savo tikslo siekiantis Gedas pasirinko Ekologijos ir aplinkotyros mokslus Šiaulių universitete. Kaip ir svajojo, po studijų jis gana greitai pradėjo dirbti Nacionaliniame Žemaitijos parke. Šis parkas įsikūręs vaizdingame Plungės krašte aplink Platelių bei Ilgio ežerus. Pradėjęs čia dirbti G. Kukanauskas buvo atsakingas už parko sutvarkymą, jo priežiūrą bei informacijos pateikimą lankytojams. Jam su kolegomis teko nemažas iššūkis – prikelti parką naujam gyvenimui.
„Parke viskas buvo labai pasenę. Reikėjo sukurti lankytojams patrauklią turizmo formą. Tam prireikė suvienyti dirbančius parke paslaugų teikėjus“, – prisimena G. Kukanauskas. Jau tuomet kraštotvarkininkas pastebėjo, jog siekiant padidinti parko lankytojų srautus, būtina telkti vietos bendruomenes ir verslą, nes „vienas lauke – juk ne karys“.
„Kalbantis su lankytojais, vietos gyventojais ir verslininkais, tapo aišku, jog aplink Platelių ežerą būtina įrengti dviračių takų žiedą bei atverti lankytojams naujas ekspozicijas. Sukūrėme vieną bendrą regiono turizmo strategiją bei 5 metų veiksmų planą, kurį sėkmingai įgyvendinome“, – pasakoja liberalas.
Bendram projektui pavyko sutelkit ne tik vietos verslus, bet ir pritraukti lėšų jo įgyvendinimui. Taip per kelis metus Platelių aplinka atsinaujino, parko lankytojams buvo atidarytas Gegrėnų piliakalnis, Užgavėnių kaukių muziejus bei unikalios ir vienintelės Baltijos šalyse Šaltojo karo muziejaus požeminės bazės, kur sovietų armija laikė atominę bombą. „Sutvarkėme parką, sutelkėme bendruomenę, padėjome tvirtą pamatą parko darniai plėtrai, pritraukėme daugiau lankytojų, dėl ko suklestėjo vietos verslas bei gyventojai“, – bendradarbiavimo privalumus vardina G. Kukanauskas.
Nederlingas žemes prikėlė ūkininkavimui
Ežeringas Zarasų kraštas G.Kukanauską sužavėjo dar studijų metais. Šiuo metu jaunas vyras su žmona Edita gyvena Zarasuose, čia augina du sūnus ir džiaugiasi galįs įgyvendinti naujas idėjas, kurios keičia Zarasų krašto kraštovaizdį bei pritraukia vietos verslą skatinančius turistus.
Bene įspūdingiausią kraštovaizdžio ir bendruomenės bendradarbiavimo projektą G. Kukanauskas įgyvendino būtent Zarasų krašte įsikūrusiame Gražutės regioniniame parke. Vadovaudamas šiam parkui, entuziastingas vyras užsidegė idėja sutvarkyti apleistas parko pievas bei kitas teritorijas, kurias pamažu naikino užželiantis miškas.
„Analizuodami situacija supratome, jog siekiant išgelbėti nykstančias pievas, o kartu retas augalų ir gyvūnų rūšis, būtina paskatinti vietos gyventojus ūkininkauti. Bendruomenės buvo giliai įsitikinę, jog krašto žemės tam netinkamos, tačiau dideli plotai pievų nacionaliniame parke puikiai tinka gyvulininkystei. Ūkininkavimo veiklą stabdė tik tai, jog galvijai ir technika krūmynams valyti pernelyg brangi pavieniams ūkininkams. Taip kilo mintis gyvulių mainų projektui, kurį įvykdėme kartu su Zarasų ūkininkų sąjunga“, – pasakoja G. Kukanauskas.
Gražutės regioninis parkas už paramos lėšas nupirko specialios technikos bei mėsinių galvijų ir avių. Toks Gražutės regioninio parko, Zarasų ūkininkų sąjungos bei vietos gyventojų bendradarbiavimas atnešė gerus rezultatus – keli šimtai hektarų pievų ir vėl sužaliavo retomis augalų rūšimis, sulaukę paskatinimo ir paramos krašte ūkininkauti pradėjo net ir tie, kurie neturėjo galimybių įsigyti brangios technikos bei gyvulių.
Naujas projektas skirtas neįgaliesiems
Šiuo metu G. Kukanauskas dirba ties nauja idėja – įrengti takus ir priėjimą prie parko ežerų Lietuvos žmonėms su negalia.
„Lietuvoje plačiai paplitusi nuomonė, jog žmonės su negalia neturi pinigų. Tai visiška netiesa. Lietuvoje gyvena 60 000 žmonių su vienokia ar kitokia judėjimo negalia ir dalis jų sėdi namie tik dėl to, jog negali laisvai privažiuoti prie ežero bei džiaugtis Lietuvos gamtos stebuklais“, – stereotipus laužo G. Kukanauskas.
Bendradarbiaudamas su Lietuvos žmonių su negalia bendruomene Aukštaitijos nacionaliniame ir Labanoro regioniniuose parkuose planuoja vandens turizmo maršrutus ir dalį stovyklaviečių pritaikyti neįgaliems.
„Lietuva – nuostabi šalis kurioje gyvena dar nuostabesni žmonės. Privalome sudaryti galimybę gražiausias mūsų šalies teritorijas pažinti visiems”, – įsitikinęs G.Kukanauskas.