Daugelis švietimo reikalams neabejingų žmonių jau kuris laikas skėsčioja rankomis. Ne todėl, kad jau daugiau kaip mėnuo Lietuvoje nėra švietimo ir mokslo ministro. Labiau todėl, kad švietimas atsidūrė dabartinių valdančiųjų politikų dėmesio ir veiklos paraštėse.
Geriausias to atspindys: šalies ekonomikai augant jau kelerius metus, švietimo finansavimas mažėja. Štai nuo 2010 iki 2015 metų švietimo sektoriaus finansavimas krito nuo 6,2 iki 4,6 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP).
Dabartinių diskusijų fone pasigirsta atskirų politikų ir organizacijų siūlymai keisti mokyklų finansavimo tvarką, atsisakant mokinio krepšelio ir pereinant prie klasės finansavimo tvarkos. Jau ateinantį rudenį keliose savivaldybėse planuojama pradėti įgyvendinti bandomąjį projektą.
Nors naujojo finansavimo modelio net ir principai nėra aiškūs, formuojamas lūkestis, esą tai išspręs nepakankamą mokyklų (pirmiausia – mažųjų) finansavimą. Nesvarbu, kad liūto dalis gerai sukomplektuotų mokyklų nesiskundžia lėšų stygiumi, nesvarbu, kad tėvai ir vaikai nori turėti pasirinkimo laisvę ir žinoti, kad bus finansuojamas vaikų ugdymas, o ne pustuščiai pastatai ar jungtinės klasės.
Nors naujojo finansavimo modelio net ir principai nėra aiškūs, formuojamas lūkestis, esą tai išspręs nepakankamą mokyklų (pirmiausia – mažųjų) finansavimą.
Taip, realybė Lietuvoje tokia, kad vaikų dėl demografinės situacijos mažėja, bet tai jokiais būdais nereiškia, jog turėtų būti pereita prie motyvaciją ir norą dirbti geriau mažinančių, pastangas vardan vaikų griaunančių pasiūlymų.
Juk sutariama, kad tuštėjančios mokyklos kaip kultūros židiniai būtų išsaugoti, jei savivaldybės ryžtingiau imtųsi jas pertvarkyti į daugiafunkcinius centrus, tarnaujančius vietos bendruomenės interesams.
Bet kartu su nauja finansavimo tvarka peršama keista logika – dėl to, kad kai kuriose mokyklose trūksta vaikų ir nepakanka lėšų, imkime finansuoti klases, nesvarbu, kiek jose vaikų – 5 ar 25. Juk visiškai akivaizdu, kad dirbti su 25 mokiniais sudėtingiau nei su 5, kaip ir ištaisyti jų darbus, parengti individualias užduotis. Todėl ir atlygis mokytojams negali būti vienodas.
Niekas neginčija, kad švietimo finansavimas turi augti ir tapti solidesnis. Bet ne mažiau svarbu yra tai, kad esama finansavimo sistema skatintų mokytojus, vadovus ir mokyklų bendruomenes dirbti geriau, o ne susikurti šiltnamio ir ramaus gyvenimo iliuziją. Todėl tinkamas kelias yra ne klasės, mokytojo ar mokyklos finansavimo modelis, o kuo didesnis pasitikėjimas ir įgalinimas mokyklai dirbti savarankiškai.
Tam, kad taip atsitiktų, prioritetai turėtų būti visiškai priešingi nei teigia didelė dalis dabartinių valdančiųjų.
Geriausiai švietimo ir jo kokybės labui pasitarnautų visas, pastatų ir administracines išlaidas apimantis mokinio krepšelis. Dabar krepšelis apima tik ugdymo išlaidas, o ūkio dalis dažnai pasimeta skirtingų savivaldybių koridoriuose bijant priimti ryžtingus sprendimus.
Vadinamasis pilnas mokinio krepšelis yra Švedijoje, Anglijoje, Nyderlanduose ir kitose valstybėse, kurios rūpinasi mokyklomis, gerbia tėvų ir vaikų pasirinkimo laisvę, ugdymo įvairovę bei orientuojasi į individualius vaiko poreikius.
Grįžtant prie Lietuvos, nesuprantama tai, kad apie pokyčius prabilę valdantieji kažkodėl nenori atsiklausti moksleivių tėvų nuomonės apie tai, kaip jie vertina pateiktą būdą perskirstyti mokesčių mokėtojų pinigus.
Žinoma, ir dabar egzistuojanti krepšelio principu paremta finansavimo metodika nėra tobula, kai kuriais aspektais ją galima ir reikia pakoreguoti. Bet vien dėl to (ar dėl to, kad dešimtadalis mokyklų nesulaukia pakankamo finansavimo) tikrai nereikia keisti visos sistemos.
Geriausias sprendimas šiandien – skaidrus ir nuoseklus švietimo finansavimo modelis, nukreiptas į visokeriopą motyvacijos siekti geresnių rezultatų didinimą. Kuriant sėkmingą Lietuvą švietimas yra vienas kertinių veiksnių. Negrįžkime atgal.
Gintaras Steponavičius yra Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūno pavaduotojas