Pastaruoju metu girdime diskusijas apie tai, kiek Lietuvoje turėtų likti universitetų. Neaišku, ar naujosios Vyriausybės viziją išvysime iki vasaros ar vasario, tačiau kol kas nutylima apie kitą milžinišką iššūkį – profesionalių ir motyvuotų mokytojų rengimą.
Tinklo pertvarka neturi „apeiti“ šio labai svarbaus klausimo, jei norime užauginti talentų kartą ir tikėtis Lietuvos sėkmės. Perfrazuojant žinomą šūkį, mokytojai – pirmiausia. Šiam skaitmeniniam amžiui pasiruošusią kartą išugdysime tuomet, kai mokyklose dirbs motyvuoti, kūrybiški ir nuolat tobulėjantys mokytojai. Tuomet, kai gabiausi abiturientai norės tapti mokytojais.
Sąžiningas vertinimas
Reikia sąžiningai įvertinti dabartinę padėtį. Mokytojų rengimas lieka pernelyg išskaidytas ir neefektyvus. Norint tapti mokytoju, galima rinktis net iš 68 bakalauro ir 52 magistro programų universitetuose. Greta to, dar yra 32 kolegijų studijų programos. Tačiau 2014 metais vos 8,6 proc. pedagoginių studijų absolventų įsidarbino švietimo įstaigose. Verta atkreipti dėmesį, kad šioje srityje dirbančių jaunų specialistų kryptingai mažėja: 2011 m. įsidarbino 13,5 proc., 2012 m. – 11,8 proc., 2013 m. – 9,3 proc. Atlikti tyrimai rodo, kad daugelio pedagoginių studijų programų kokybė yra apverktinos būklės.
Kai mažiau nei dešimtadalis absolventų tampa mokytojais, akivaizdu, kad situacija nėra gera. Galime užsibrėžti strateginį tikslą – parengti supermokytojus, kurie sugebėtų ir norėtų įkvėpti jaunąją kartą.
Šios Vyriausybės programoje nematau aiškaus plano, kaip paversti mokytojo profesiją patrauklia ir geidžiama. Šiokia tokia viltis šmėžuoja girdint kalbas apie aukštųjų mokyklų tinklo konsolidaciją, kuri galbūt atneš pokyčių ir mokytojų rengimo sistemoje. Tačiau kol kas stebime tik pavienes pastangas.
Beveik nepastebėta iniciatyva – Vilniaus universiteto, Mykolo Romerio universiteto ir Vilniaus kolegijos parengtas pedagogų rengimo modelis. Taip pat bandoma įteigti, kad Vytauto Didžiojo ir Lietuvos edukologijos universitetų susijungimas padės mokytojų rengimą kilstelėti į aukštesnį lygį.
Vis dėlto trūksta įtikinančių argumentų, kodėl ir kaip taip atsitiks. Daugelis supranta, kad „šiek tiek“ geriau neužteks. „Šiek tiek“ geriau nepavers mokytojo profesijos svajonių darbu. Atskirų aukštųjų mokyklų iniciatyvos neužteks, o ir laiko neturime, todėl būtinas stiprus postūmis valstybės lygmeniu.
Mokytojų įtaka – esminė
Tai, kad mokytojų reikšmė mokinių pasiekimams yra milžiniška, parodė Thomaso Keine iš Harvardo universiteto atliktas tyrimas.
Tyrimas nustatė: jei juodaodžių vaikus JAV mokytų 25 procentai geriausių šalies mokytojų, jų pasiekimai susilygintų su baltaodžių mokinių rezultatais per 8 metus. Jei vidutinis mokytojas JAV būtų toks, kaip 25 procentai geriausiųjų, mokinių pasiekimai Amerikoje pasiektų pirmaujančių Azijos šalių lygį per 4 metus.
Tad jeigu norime, kad Lietuvoje mokytojo profesiją rinktųsi geriausi mokyklas baigiantys jaunuoliai (taip, kaip Singapūre) – vien žadamų didesnių atlyginimų ar simboliškai išaugusio valstybės finansavimo nepakaks.
Programa „Mokytojai – ateities Lietuvai“
Būsimus pedagogus turėtų rengti geriausi iš geriausių dėstytojų, savo srities ekspertų. Todėl siūlau paskelbti programą-konkursą „Mokytojai – ateities Lietuvai“, kuris suburtų Lietuvos mokytojus rengiančią svajonių komandą. Reikia sutelkti stipriausias akademines pajėgas profesionalių mokytojų rengimui, realiam bendradarbiavimui.
Po mokytojus ruošiančios „svajonių komandos“ vėliava būtina suburti stipriausias nacionalines akademines pajėgas, taip pat pripažintus tarptautinius ekspertus. Tuo tikslu galima pasinaudoti tokių autoritetingų organizacijų kaip „Relay Graduate School of Education“, „Sposato Graduate School of Education“ ir kt. pagalba. Svarbu nepamiršti, kad tokios programos kaip „Renkuosi mokyti“ jau pasiteisino ir jas reikia daug plačiau įtraukti į dabartinę mokytojų rengimo sistemą.
Tokiam ambicingam planui įgyvendinti reikia deramo finansavimo. Štai valstybė per metus finansuoja daugiau nei 200 studentų vietų pedagoginių studijų programose. Manau, kad šios valstybės skirtos lėšos kartu su papildomomis ES struktūrinių fondų lėšomis turėtų būti skiriamos naujai programai finansuoti.
Geroji patirtis: ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Švietimo vadybos magistro studijos. Po šios programos vėliava susivienijo kelių aukštųjų mokyklų profesūra, matomi rezultatai tikrai pozityvūs.
Galime kalbėti apie tolimos ateities pokyčius ir siekti, kad permainos mokytojų rengimo sistemoje vyktų žingsnis po žingsnio, bet juk pasiryžus galime imtis proveržio darbų. Galbūt šis momentas jau atėjo?