Valdantieji, pamatę, kad iki rinkimų liko vos 100 dienų, pradėjo su dar didesniu entuziazmu stumti naująją Mokslo ir studijų įstatymo redakciją. Ši redakcija švietimo ir mokslo ministrės bei valdančiųjų įvardijama kaip seniai lauktas mokslo ir studijų proveržis Lietuvoje. Deja, yra priešingai.

Nebuvo ir nėra jokios rimtesnės diskusijos, kokio „gėrio“ šis naujas įstatymas atneš, tiesą sakant, net aiškios krypties nematyti. Susidaro įspūdis, kad nauja įstatymo redakcija norima uždėti eilinę „varnelę“ Vyriausybės žygdarbių sąraše, o šiuo metu būtini, prioritetiniai dalykai ir vėl nustumti į šoną.

Taigi detaliau – kokį „postūmį“ galėtų suteikti siūlomas naujos redakcijos įstatymas studijų ir mokslo kokybei?

1. Pataisomis siūloma įtvirtinti sutartis su aukštosiomis mokyklomis ir taip padidinti aukštųjų mokyklų priklausomybę nuo Vyriausybės. Galime džiaugtis? Anaiptol. Tai akivaizdžiai ribos aukštųjų mokyklų galimybes vykdyti norimas veiklas, ribos konkurenciją ir pakirs jų autonomiją. Ilgainiui tokios sutartys galės būti naudojamos kaip politinis įrankis skirstant finansavimą ir dirbtinai remiant politinės valdžios „globojamas“ aukštąsias mokyklas ar studijų programas. Nuogąstavimus tik patvirtina politiniais motyvais skirstomos tikslinio finansavimo studijoms vietos.

2. Aukštųjų mokyklų valdymo modelis, toks, kokį šiame įstatyme inicijuoja grupė profesinių sąjungų atstovų, sugrąžins Lietuvą dešimtmečiais atgal ir ves aukštąjį mokslą uždarumo link. Pasiūlymas, kad švietimo ir mokslo ministras savo teikimu skirtų aukštosios mokyklos tarybos narį, politizuos aukštųjų valdymą. Svarstoma galimybė vėl rinkti rektorių ir strateginius sprendimus priimti Senate tik padidintų klaninių sprendimų įtaką ir sumažintų aukštųjų mokyklų motyvaciją koncentruotis į kokybės gerinimą, kuris jau buvo atsiradęs po 2009 metais pakeisto valdymo modelio.

3. Pataisomis į įstatymo lygį bandoma perkelti smulkius reglamentavimo dalykus – pavyzdžiui, dėl minimalaus studentų kiekvienoje programoje skaičiaus ar programų akreditavimo tvarkos. Jas per daugiau nei 3,5 metų buvo galima imti ir vykdyti, o ne perrašinėti iš naujo.

Gerai bent tiek, kad minimalios kartelės studijuojantiems klausimas buvo išspręstas dar 2015 metų pabaigoje, priėmus Prezidentės teiktas pataisas ir įvedus privalomą brandos egzaminą valstybės nefinansuojamų vietų studentams. Atrastas sprendimas ir dėl gerai besimokančio studento apibrėžimo.

Naujausi Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) tyrimai atskleidė ydas, su kuriomis susiduria Lietuvos aukštasis mokslas. Be kitų dalykų matome, kad yra labai skirtingo lygio studijų ir mokslo institucijų. Tuo pat metu visi pripažįsta, kad nėra jokių ryžtingų žingsnių, siekiant apjungti aukštąsias mokyklas ir sutelkti reikiamus finansinius bei žmogiškuosius resursus.

Atlikus šiuos darbus atsivertų aiškios finansinės galimybės indeksuoti studijų krepšelius ir iš esmės didinti dėstytojų atlyginimus, tačiau Švietimo ir mokslo ministerija veikia priešinga kryptimi – ta, kurioje mokslo kokybė ir studentų interesai nėra prioritetų sąraše.

Toks trumparegiškai požiūris tik nutolina Lietuvos galimybes turėti pakankamai aukštos kokybės studijas ir mokslą, kuris pritrauktų ar leistų mūsų šalyje išlaikyti gabiausius ir perspektyviausius jaunuolius, intelektinį Lietuvos ateities potencialą.