Baigiantis vasarai ir artėjant rinkimams į parlamentą, daugeliui gyventojų iš naujo kils klausimas: ką rinktis, kuriais politikais pa(si)tikėti, o gal išvis (ir vėl) nusispjauti per petį?
Rėksmingiausi, skandalingiausi ir daugiausiai žadantys – tokie veikėjai politinėje arenoje pastebimi greičiausiai. Aš ir liberalai didžiausių pažadų lenktynėse nedalyvavom ir nedalyvausim. Galiu pajuokauti – kvailystė būtų tai daryti, kai „žinantys kaip“ vis tiek pažadės daugiau.
Ekonomistai sako – Lietuvai reikia radikalių pokyčių, bet ne radikalų politikoje. Kitaip tariant, reikia kuriančių, ne griaunančių. Mano įsitikinimu, politikas yra valstybės ir žmonių, visuomenės tarnas, kurio pareiga – atlaisvinti kelią, atrišti rankas žmonių veiklai arba tiesiog leisti kurti. Tarnauti žmonių, ne pavienių grupių ar išrinktųjų klubo, interesams.
Galiu pasakyti, kad nuo pat nepriklausomos Lietuvos atgimimo dienų šalyje mačiau mažus ir didelius pokyčius. Prie dalies jų teko prisidėti pačiam – 1989 m. rugpjūčio 23-ąją kartu su Sąjūdžio lyderiais ir tūkstančiais kitų susikibę rankomis pradėjome Baltijos kelio grandinę Katedros aikštėje, 1990-ųjų kovo 11-ąją parlamente dėjome parašus ant Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo akto.
Po šio euforijos laikmečio atriedėjo tankai, buvo bandymai uždusinti mūsų šalį ekonomiškai, per pastarąjį dvidešimtmetį Lietuvą užklupo dvi didžiulės ekonominės krizės. Atlaikėme viską.
Dėl to esu tikras, kad šiandien nėra nieko neįveikiamo. Netikiu, kad laisvą ir orų gyvenimą galėtų užtikrinti kokia nors mistinė skaičių kombinacija (juoba sugalvota politinių pažadų karalių). Kartais pravartu žinoti, iš kur tie skaičiai atsiranda ir kokia tikimybė, kad jie neišsisklaidys kaip miražas.
Žiniasklaidoje rašoma ir aš suprantu, kad Lietuvoje ir svetur dirbantys žmonės turi labai skirtingą įsivaizdavimą, kokio atlyginimo reikia patogiam, oriam gyvenimui čia, mūsų šalyje. Yra įvairių pasvarstymų, ar tik to trūksta.
Esu tikras: pragyvenimo lygis augs, kai bus plačiau atvertos durys žmonių iniciatyvai, o valstybės institucijos bus ne baudėjai, bet talkininkai. Tai prisidėtų ir prie socialiai atsakingo verslo stiprinimo, civilizuotų santykių tarp darbuotojų ir darbdavių įtvirtinimo. Kiekvienas pagaliau turime pasijausti savo valstybės šeimininkai. Tada mūsų svajonių negriaus pavydas, panieka, algos „vokeliuose“, valstybinės institucijos ar mokesčiai.
Suprantu, kad esminė dalis būtinų pokyčių Lietuvos dar laukia. Tikėtina, kad jie ateis jau artimiausiais metais, kai tapsime vis labiau savarankiški, o ES paramos lėšų apimtys pradės mažėti.
Pokyčiai įmanomi pradedant nuo savęs. Kai kada norint paruošti dirvą geriems dalykams reikia išrauti piktžoles. Prieš septynerius metus pradėjęs dirbti valstybinio Klaipėdos jūrų uosto vadovu sulaukiau pasiūlymo – 200 tūkst. litų kyšio. Taip pat sulaukiau kito įtakingo žmogaus pasiūlymo „mažinti“ korupciją – imti nebe 15 proc. vertės pakišą, bet gal tik kokius 7-8 procentus. Atsisakiau. Tas 200 tūkst. siūlęs statybų oligarchas buvo nuteistas.
Kai kas manė, kad uoste galima per mėnesį pavogti vieną kitą „kanistrą“ degalų. Su šiais darbuotojais atsisveikinau, nors kai kas tokio mano žingsnio nuoširdžiai nesuprato ir už tai mane viešumoje dar kritikuoti bandė.
Politika, kaip ir kitų sričių darbai, nevyksta beorėje erdvėje. Atsakomybę už savo veiksmus, už savo, šeimos ir valstybės ateitį tenka prisiimti kiekvienam. Idealiame pasaulyje negyvename, bet jei galime nuveikti gerų darbų – imkim ir padarykim.
Pirmiausia reikia ištrūkti iš saviplakos, suvigraužos rato. Ne mažiau svarbu – nustoti orientuotis į minimumą. Turiu galvoje ne tik minimalią mėnesio algą.
Galbūt kai kas nori perskaityti pirmą knygos puslapį ir iškart tapti gerai apmokamu teisės mokslų magistru, gal kai kas norėtų per dieną įkalti vieną vinį ir tapti labiausiai vertinamu meistru. Štai Seime kai kas vis dar nori ir toliau atmetinėti dvigubą pilietybę užtikrinančias įstatymų iniciatyvas, nors per per porą dešimtmečių iš Lietuvos išvyko tiek, kiek šiuo metu gyvena Vilniuje ir Kaune. Į kokią pažangą, į kokį „pokytį“ tai veda?
Tiksliai pastebi ekonomistai: stovėdami vietoje ar judėdami vėžlio greičiu nepavysime toliau pažengusių ir greičiau augančių valstybių. Vadinasi, nepasieksime ir šių valstybių žmonių gerovės lygio.
Todėl kelias yra vienas ir juo reikia pajudėti visu greičiu pirmyn. Pirmyn atsisakant perteklinės biurokratijos, perdėto reguliavimo ir nereikšmingų mokesčių. Pirmyn mažinant esamus būtinus mokesčius tiek, kad žmonės vėl norėtų dirbti patys ir įdarbinti kitus. Pirmyn leidžiant žmonėms rinktis, kokiu būdu balsuoti ir kokias pilietybes turėti. Pirmyn suteikiant žmonėms laisvę apsispręsti, kas yra šeima ir valstybei tą sprendimą gerbiant bei pripažįstant.
Pirmyn atsikratant nepagrįstų praeities baimių ir įsileidžiant į Lietuvą savo srities profesionalus, talentus iš Rytų ir Vakarų. Pirmyn išardant monopolijas energetikoje, prekyboje, žemės ūkyje. Galėčiau vardinti toliau. Apie visą tai, tik daug detaliau ir konkrečiau galite paskaityti 134 psl. apimties liberalų parengtoje Seimo rinkimų programoje.
Galiu pažadėti viena: ten neišvysite būsimo didžiausio 2020 metų vidutinio mėnesio atlyginimo ar didžiausios pensijos. Bet bus proga pamąstyti, ką reikia nuveikti, kad tą kartelę kartu pakeltume patys.