Padėtis Lietuvos pieno ūkyje šiuo metu tikrai katastrofiška. Pieno supirkimo kainos – vienos žemiausių Europoje, ūkininkai nebemato prasmės auginti melžiamas karves. Prasidėjo karvių pardavimas Lenkijos ūkininkams arba tiesiog čia pat – mėsai.

Natūralu, kad reikia rasti priežastis, kodėl tokia padėtis susidarė. Pirmiausia žvilgsnis nukreiptas į pieno perdirbėjus. Neteisinu jų, nes jie tikrai pasinaudojo Rusijos sankcijų pretekstu ir sumažino pieno supirkimo kainas. Tai, beje, jiems padėjo išsaugoti pelningą veiklą ir nukreipti produkciją į kitas rinkas.

Tačiau Konkurencijos taryba atliko pieno ir pieno produktų rinkos tyrimą bei nustatė faktų, kad 5 didžiausios pieno perdirbimo įmonės nepiktnaudžiavo padėtimi rinkoje ir neatliko kitų neleistinų veiksmų. Kilo pasipiktinimas – negi nėra kaltų? Juk taip norėtųsi rasti kaltuosius čia ir dabar.

O Konkurencijos taryba, beje, pateikė vieną iškalbingą ir esminį faktą – 74 proc. visų Lietuvos pieno gamintojų turi iki 5 karvių. Latvijoje tokių yra tik 56 proc. Visoje Europos Sąjungoje vidutiniškai pieno ūkyje yra 29 karvės. Štai čia ir lenda yla iš maišo, ieškant kaltųjų.

Europos Komisija dar 2008 m. paskelbė, kad nuo 2015 m. balandžio 1 d. naikinamos šalių pieno gamybos kvotos. Kitaip sakant, atsiranda laisva pieno rinka. Visi turėjo suprasti, kad 1, 2 ar 5 karves auginantis žmogus negalės konkuruoti su stambiais ar kooperuotais karvių augintojais. Tačiau niekas nieko nedarė, kad mūsų karvių augintojai stambėtų ir taptų konkurencingi bendroje pieno rinkoje.

Smulkus ūkininkas negali lygiaverčiai derėtis su pieno supirkėju-perdirbėju, nes gali pasiūlyti mažai pieno. Dar daugiau – dėl 20 ar 100 litrų pieno per dieną perdirbėjas net nesiunčia transporto pas tokį ūkininką. O ir pačiam smulkiam ūkininkui neapsimoka kasdien vežti po bidoną pieno į supirkimo punktą. Taip atsirado tarpininkų įmonės, kurios iš smulkiųjų superka pieną ir pristato jį perdirbėjams. Bet jiems už tai atitenka dalis pieno kainos.

Smulkiesiems ūkininkams buvo ir yra sunku, nes ilgą laiką buvo pataikaujama perdirbėjams ir stambiesiems ūkininkams. O priemonių skatinti smulkiuosius galėjo būti įvairių:

1. Nuimti biurokratinius apribojimus smulkių pieno perdirbimo cechų kūrimui.
2. Didinti pirmųjų hektarų išmoką ūkininkams, dirbantiems iki 30 hektarų žemės (ir ne tik pieno ūkiams).
3. Nuosekliai finansiškai remti ūkininkų turgelių įkūrimą visuose miesteliuose (ne tik prie Žemės ūkio ministerijos), nebijant prekybos centrų protestų.
4. Finansiškai remti karvių augintojų ir pieno perdirbėjų kooperatyvų kūrimąsi. Tuo klausimu kreipiausi į buvusį ministrą V. Jukną, bet nepadėjo – visai kooperacijai visoje Lietuvoje per 7 metus buvo numatyti tik 5,6 mln. litų (1,6 mln. eur) ES lėšų!

Nė vienas minėtas darbas ar kiti darbai nebuvo padaryti – vis buvo nuolaidžiaujama arba stambiesiems perdirbėjams, arba stambiesiems ūkininkams, arba didiesiems prekybos tinklams.

Tad ir turime tokią padėtį, kai veiklą nutraukia ne tik mažieji karvių augintojai, bet ir stambios pieno fermos. Teks skirti dar daugiau lėšų, kad pieno ūkis Lietuvoje vėl atsistotų ant kojų bent per artimiausius 5 metus.