Niekas nemėgsta stovėti už gydytojo durų, kaip ir klausti, kas čia paskutinis eilėje. Laikai keičiasi, stovėjimo ir klausimų po truputį mažėja.
Šiais laikais galima ir valstybinėse gydymo įstaigose iš anksto registruotis internetu, teoriškai – pasirinkti patogiausią laiką, galiausiai pagal vietą ar kišenę renkamės pačią gydymo įstaigą. Gerai, kad bent centrinėse sostinės poliklinikose prie daugeliui reikiamų kraujo tyrimų nebetenka stumdytis alkūnėmis – veikia elektroninė sistema, pamatai savo numerį švieslentėje ir užeini. Pažanga.
Tačiau kas padaryta be šios „pažangos“? Nelabai daug. Praėjus daugiau kaip trejiems šios Vyriausybės valdymo metams pacientai vis dar stovi paskutiniai šalies sveikatos sistemos eilėje.
E. receptas – kas tokį matė?
Pirmieji eilėje rikiuojasi biurokratai. Naujasis jų eksperimentas – elektroninio recepto pradžia ir diegimas Lietuvos gydymo įstaigose, virtęs mažų mažiausiai nesusipratimu.
Nesupraskite klaidingai – tai labai reikalinga ir naudinga idėja. Tačiau bet kurią gerą idėją galima paversti keiksmažodžiu, kai ją nevykusiai įgyvendini. Iškilmingai skelbta, kad e.recepto projektas startavo lapkričio 2 dieną. Sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė įvardino, kad prie e.recepto sistemos prisijungė apie 170, t.y. net trečdalis šalies gydymo įstaigų, dar tiek pat vaistinių.
Tačiau kas buvo tie laimingieji, kurie vietoj tradicinio išrašo popieriuje gavo e.receptą? Pasirodo, iki gruodžio vidurio tokių receptų išduota maždaug 150. Vadinasi, vienai įstaigai vidutiniškai teko mažiau nei po 1 elektroninį receptą!
Kodėl taip yra? Patys medikai Vilniuje, Panevėžyje, Šiauliuose tvirtina iki šios dienos nieko nežinantys nei apie e.receptą, nei apie naująją programą, nei apie esą vykusius apmokymus. Savo ruožtu pacientai pasakoja anekdotines istorijas, kad tie vienetai gydytojų, skiriančių e.receptus, tai atlieka ne savo darbo vietoje, o namie, nes poliklinikoje sistema tiesiog neveikia.
Sveikatos apsaugos ministrė sako, kad pradžia visada sunki, kad yra problemų su elektroniniu parašu. Aiškinama, kad e.receptą galima išrašyti per 20 sekundžių, bet kai kurie gydytojai sugaišta pusę valandos. Tradiciškai tarsi šiek tiek aplinka kalta, šiek tiek – patys medikai, na, o pacientai moka palaukti. Dabar sakoma, kad laukti reikės iki 2018 metų pavasario.
Norisi tikėti, kad ši gera idėja, turinti padėti sergantiems greičiau ir patogiau gydytis, nebus visiškai sugadinta. Ne rimtai skamba pasiteisinimai, jog net estams iškart nepavyko. Jeigu paskelbta pradžia, į procesą įtraukta tiek daug gydymo įstaigų ir vaistinių – kas nors turi pajausti naudą.
Vaistų kainos Lenkijoje
Pasvertų, konkrečių ir, svarbiausia, sergantiems naudingų sprendimų trūksta ir vykdant vaistų kainų politiką Lietuvoje. Kalbėdama su liberalais sveikatos apsaugos ministrė pateikė pačios ministerijos – Farmacijos departamento surinktą statistiką, rodančia, esą daugeliu atvejų Lietuvoje vaistai kainuoja mažiau nei 25-kių Europos šalių mažiausių vaistų kainų vidurkis. Kas iš tų skaičių, kai greta turime pigių kainų lyderę Lenkiją?
Pas kaimynus įsigyti maisto produktų važinėjantys Lietuvos gyventojai jau seniai suprato, kad ir vaistai ten kainuoja pigiau. Ką galime padaryti, kad žmonės vaistus pirktų Lietuvoje ir savaitgalius skirtų poilsiui, o ne ilgoms apsipirkimo kelionėms pas kaimynus?
Vaistų kainos skiriasi ne tik dėl abejose valstybėse taikomų skirtingų mokesčių tarifų ar kompensuojamų vaistų sąrašų. Yra dar viena svarbi priežastis, kodėl lenkai vaistus perka kartais net iki trečdalio pigiau nei lietuviai. Lenkijos rinka dėl gerokai didesnio gyventojų skaičiaus yra kur kas patrauklesnė vaistų gamintojams.
Ieškodama būdų, kaip atpiginti medikamentus, Lietuva bando kooperuotis su Latvija ir Estija. Tačiau bendra Baltijos šalių rinka siekia apie 6 mln. gyventojų, kai kaimyninė Lenkija vaistus perka kartu su Slovakija, o tai yra 50 mln. gyventojų rinka. Jeigu Lietuva nori priartinti vaistų kainas prie lenkų, reikia pradėti dairytis į pietus, ne į šiaurę.
Siekiant sumažinti vaistų kainas, Lietuva taip pat galėtų atsisakyti reikalavimo ant kai kurių pakuočių spausdinti užrašus valstybine kalba. Taip būtų galima susitarti dėl bendrų pakuočių su lenkais ir slovakais.
Juk svarbiausia, kad į lietuvių kalbą būtų išversta pati vaistų vartojimo instrukcija. Galbūt mūsų kalbininkams ši idėja nepatiks, tačiau turėtume apsispręsti, kas mums svarbiau – kaina ar užrašas ant pakuotės? Vaistus gi vis tiek perkame pagal pavadinimą ir vaistininkų rekomendacijas. Lietuviškas užrašas susirgus greičiau pasveikinti nepadės.
Tuo pačiu Lietuvoje galėtume sulaukti didesnės vaistų įvairovės, nes dabar daliai gamintojų gaminti atskiras pakuotes vos keliems tūkstančiams pirkėjų tiesiog neapsimoka. Didesnis vaistų pasirinkimas ir suaktyvėjusi konkurencija taip pat padėtų mažinti kainas. Taigi už sveikatos politiką atsakingiems politikams ir valdininkams pats metas prisiimti atsakomybę bei imtis veiksmų.