Prieš dvidešimt šešis metus atkūrėme nepriklausomą Lietuvos valstybę. Per tą laiką Lietuvoje išaugo visiškai nauja, vakarietiškų vertybių kupina tautos karta. Deja, bet šalį praėjus ketvirčiui amžiaus vis dar valdo sovietmečiu dvelkianti nomenklatūra, kuri, kaip rodo pastarųjų savaičių skandalai, ir toliau pagrindinius sprendimus priiminėja meluodama žmonėms, telefoniniais skambučiais ar pirtyse užgerdama rusiška degtine.
Todėl nereikia stebėtis, kad vis dar nemažai žmonių, pasveikinti su Kovo 11-aja, atsako, kad jie ne už tokią Lietuvą kovojo. Ko iš tiesų reikia Lietuvos žmonėms? Akivaizdu, kad XXI-ojo amžiaus ritmas iš šalies vadovų reikalauja ryžtingesnių sprendimų, aktyvesnio veikimo ir didesnės lyderystės, susitelkiant ties tuo, kaip mes gyvensime po 5 ar 10 metų, o ne gyvenimu šia diena.
Pastaruosius keturis metus valstybės laivas plaukia pasroviui. Lietuva valdoma be jokių ambicijų, o žmonės, nepaisant po truputį augančios ekonomikos, išvažiuoja. Nežinau kokio reikia sukrėtimo, kad pagaliau suprastume, jog mūsų dramatiškai mažėja, todėl valdžioje turi atsirasti politinės jėgos, kurios sugebės sustabdyti Lietuvos mažėjimą skatinant greitesnį šalies ūkio augimą ir naujų gerai apmokamų darbo vietų kūrimą.
Pagaliau reikia sustabdyti iš Lietuvos laikinai išvykusių piliečių diskriminaciją: įteisinti dvigubą pilietybę ir internetinį balsavimą. Šiandien mes ir toliau matome tam tikrą atskirtį tarp Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių lietuvių. Dviguba pilietybė ir internetinis balsavimas yra tiltas, kurį mes privaloma nutiesti, jei norime išlaikyti artimą ryšį su išvykusiais artimaisiais, jei norime, kad jie vieną dieną grįžtų namo ir jaustųsi vis dar reikalingi Lietuvai.
Šiandien mes matome sveiko proto stokojančias lenktynes tarp kairiųjų partijų, kas pasiūlys didesnę minimalią mėnesinę algą, bet dar nei viena pasaulio valstybė vien dėl didesnės minimalios algos dar netapo turtingesnė. Turime priimti aiškius sprendimus ekonomikoje, kad mūsų vidutinės pajamos būtų žymiai didesnės nei dabar. Šiandien Lietuvoje labiausiai dėmesio stokoja tie žmonės, kurie patys sugeba tvarkytis savo gyvenimą, užsidirbti duoną ir mokėti mokesčius. Didesnė pagarba jiems turi būti politikos alfa ir omega.
Kalbėdami apie šiuolaikišką Lietuvą, turime galvoti ir apie didesnes galimybes čia gyvenantiems. Tai yra viešosios paslaugos, kokybiškesnis išsilavinimas ir sveikatos paslaugas, paprasčiau tvarkomi įvairūs su valdžios institucijomis susiję reikalai. Esame kiek įšalę ledynmetyje ir įstrigę laike, nes gyventojų mažėja, o pinigų poreikis įvairioms funkcijoms išlaikyti auga. Pinigų valstybėje yra nemažai, bet mes nesugebame jų efektyviai ir skaidriai naudoti, kad jų užtektų toms paslaugoms teikti.
Per ketverius šios vyriausybės darbo metus matėme labai negerą plaukimo pasroviui tendenciją. Kai nėra aiškaus politinio stuburo ir tvirtos pozicijos nedidinti valdymo išlaidų, tuomet labai greitai politikus pagauna tas išlaidų sūkurys ir jos auga. Akivaizdu, kad šiandien valdžia tapo didesnė už valstybę, kitaip tariant piliečiai nesugeba surinkti tiek pinigų į biudžetą, kiek valdžia jų išleidžia. Viskas turėtų būti atvirkščiai, valdžia negali būti didesnė už valstybę.
Ir pabaigai nereikia pamiršti moralės ir pagarbos žmogui. Kokį pavyzdį tautai rodo šalies lyderiai, dėl savo asmeninių ar partinių interesų dangstantys viešai apsimelavusius ar asmeninius reikalus tvarkančius ministrus, merus ir kitus bendražygius? Jei politikai negerbs valstybės ir žmonių, kuriems turėtų tarnauti, kaip galima reikalauti žmonių pagarbos savo valstybei.