Retas ginčytų, kad Olimpinės žaidynės yra daugiau nei sporto šventė. Lietuvos sportininkai visada įkvepia pasididžiavimo savo valstybe jausmą, suteikia gerą dozę patriotiškumo. Bet ar tik sportininkai neša mūsų valstybės vėliavą ir ar tik jie gali „prikelti“ pasididžiavimą šalimi?

Labai vertinu sportininkus, jų darbą ir pasiekimus (ne veltui tarp liberalų yra čempionai V. Alekna, V. Čmilytė ir Ž. Savickas), tačiau greta medalių spindesio galime pastebėti ir įvertinti žmones, dažniausiai liekančius antrame plane arba „už kadro“. Tai ne vien mokytojai, išauginantys valančiūnus ir meilutytes, bet ir tie savo amato meistrai, išugdantys gabius fizikus, istorikus, duonkepius, vadybininkus, galų gale – tiesiog dorus piliečius. Kai nėra didesnių sukrėtimų, vis primirštame, kad mūsų stiprybė yra mūsų žmonės, kuriantys savo šeimą, valstybę. Tai nuolatinis, nesibaigiantis procesas.

Investicijos į technikos pažangą pasiteisina, tačiau nenueisime nė žingsnio į priekį, jei neinvestuosime į žmones. Liberalai visada pasitikėjo ir pasitikės mūsų visų galimybėmis. Reikia nenuvertinti to, ką turime ir pasiekėme per 26 metus nuo Nepriklausomybės atgavimo. Neabejoju, kad galim dar daugiau.

Netrukus po Olimpinių žaidynių ir sportininkų sutiktuvių Lietuvoje laukia kitos – politinės „žaidynės“, t.y. rinkimai į Seimą. Jeigu kam nors norisi toliau iš kitos ekrano pusės keiksnoti valdžią, kodėl pagaliau nepasinaudojus proga ir neišrinkus jei ne „svajonių“ rinktinę, tai bent jau geriausią komandą?

Verta prisiminti seną tiesą – pokyčiai gimdo pokyčius. Jeigu šįkart didesnė dalis mūsų „sudalyvaus“ politinėse žaidynėse ir ateis balsuoti, galbūt per naktį neatsiras pasididžiavimo valdžios atstovais, bet gal bent nebus gėda? Jei esat tikri, kad vienam ar kitam politikui neduotumėte nešti mūsų valstybės vėliavos – kodėl to sprendimo neįtvirtinus?

Tik būdami aktyvūs ne vien sporto, bet ir plačiąja prasme savo valstybės „sirgaliai“ esam pajėgūs sukurti tokią Lietuvą, kurioje norisi gyventi.