Žinome, kad Lietuvoje baigėsi socializmo ir komunizmo statybos laikai. Privačią nuosavybę besąlygiškai gina Konstitucija, šalies įstatymai. Realybėje – Konstitucija, taip. Įstatymai – ne visada.
Raudonoji praeities ideologija dar šmėžuoja kai kuriose gyvenimo srityse. Pavyzdžiui, energetikos ar transporto sektoriuje vis dar bandoma kurti naujas valstybines įmones ir monopolijas, nustumiant privačią iniciatyvą bei privatų kapitalą į pašalius.
Yra ir dar viena sritis, kur privačiai nuosavybei ir savininkams atimta net teorinė galimybė realizuoti savo teises. Tai – medžioklė ir Medžioklės įstatymas. Įstatymų keliu visos teisės iš privačių savininkų atimtos ir perduotos nevyriausybinėms organizacijoms – medžiotojų būreliams.
Ne vienas atvejis, kai kokio nors didmiesčio medžiotojai sukuria būrelį, pavyzdžiui, Šilalės rajone, suformuoja 1000 ar 5000 hektarų medžioklės plotus, apimančius ir privačius miškus, pievas ar laukus ir sėkmingai ten vykdo medžioklę. Tokiame medžioklės būrelyje dažnai nėra ne tik paties žemės sklypo savininko, bet ir nė vieno Šilalės rajono gyventojo!
Pažiūrėkime, ką sako dabar galiojantis Medžioklės įstatymas, kuriame panaikintos bet kokios žemės savininko teisės. Pirma: medžioklės būrelio plotas turi būti ne mažesnis kaip 1000 hektarų (10 kv. km). Įstatymas taip pat sako, kad žemės savininkas (ne savininkai!) gali sukurti savo medžioklės plotą. Bet juk tai absurdas!
Mat pagal kitus įstatymus asmuo Lietuvoje gali turėti ne daugiau kaip 500 hektarų žemės. Vadinasi, net teoriškai žemės savininkas negali sukurti 1000 hektarų medžioklės ploto, nes 2 ar 5 kaimynai negali sujungti savo žemių (bus daugiau kaip vienas)!
Šis socializmo palikimas atsirado buvusio Seimo nario Broniaus Bradausko ir kitų pastangomis. Be to, Medžioklės įstatyme prikišta ir kitų absurdiškų „saugiklių“. Jei vis tik koks nors savininkas ir turėtų 1000 hektarų vientisos žemės, jo kuriamas naujas medžioklės plotas neturi suardyti jau egzistuojančių kitų medžioklės plotų.
Taip išeina, kad privačios žemės savininkui belieka tikėtis visagalio medžiotojų būrelio malonės. Arba tapti to būrelio nariu ir medžioti savo žemėje tik vienu atveju. Toks savininkas jau nubraižytuose medžioklės plotuose privalo turėti ne mažiau kaip 100 hektarų nuosavybės teise valdomos žemės. O jeigu turės, pavyzdžiui, 99, o dar 1000 hektarų žemės nuomosis investuodamas savo pinigus, medžiotojų būrelis vis tiek neprivalo tokio savininko priimti į savo gretas.
Chaoso netrūksta ir kitose teisės aktų nuostatose. Dabar galiojantis įstatymas numato prievolę medžiotojų būreliui sudaryti sklypų nuomos sutartis su jų savininkais. Bet jau kitas įstatymo punktas leidžia to nedaryti. Įstatymas sako, kad jei tokios sutartys nesudarytos, medžiotojų būrelis suderina savo medžioklės plotų ribas su gretimais medžiotojų būreliais. Taigi savininkai ciniškai išmetami iš „žaidimo“ it musė iš barščių.
Vertinu Lietuvos medžiotojus, kurie rūpinasi gyvūnų selekcija, pasėlių ar miško želdinių apsauga. Tačiau reikia balanso tarp medžiotojų ir žemės savininkų teisių. Todėl Seime įregistravau Medžioklės įstatymo pataisas, siekdamas užtikrinti esmines žemės savininkų teises atsižvelgiant į Konstituciją.
Mano įsitikinimu, būtina įtvirtinti žemės savininko teisių viršenybę medžioklės plotų naudotojų atžvilgiu. Tai reiškia realias galimybes privatiems žemės savininkams jų valdose sudaryti medžioklės plotų vienetus, skatinti žemės sklypų savininkų kooperaciją kartu kuriant tuos plotus. Galų gale, laikas peržiūrėti medžioklės vieneto dydžius.
Siūlau keisti įstatymą, įtvirtinant, kad ne vienas, bet ir daugiau savininkų galėtų formuoti medžioklės plotus. Greta to, siūlau užtikrinti realias galimybes žemės ar miško savininkui tapti jo sklypuose veikiančio medžiotojų kolektyvo nariu. Todėl reikalavimą nuosavybės teise turėti ne mažiau kaip 100 hektarų žemės siūlau keisti nustatant 50 ha ribą.
Be to, raginu nedviprasmiškai užtikrinti reikalavimą medžiotojams sudaryti sutartis su žemės sklypų savininkais. Labai tikiuosi, kad nugalės sveikas protas, o ne garsiųjų „ūsuotų bebrų“ interesai.