Pasitikėjau ir pasitikėsiu Lietuvos kariuomene. Ir toliau esu tikras, kad reikia užtikrinti tvirtą finansinę paramą mūsų kariuomenei, taip pat, kaip ir moderniausią ginkluotę. Bet už betvarkę krašto apsaugos sistemoje socialdemokratų ministras J. Olekas turėtų atsakyti be išvedžiojimų, neieškodamas pasiteisinimų ir nevengdamas atsakomybės.
Kai paaiškėjo, kad išleista virš 170 tūkst. eurų tikrai ne auksinių virtuvės įrankių komplektui, ministras galėjo bent iškilus šiam reikalui į viešumą pripažinti, kad peiliai, šakutės ir kiaurasamčiai, įsigyti dešimteriopai brangiau nei parduotuvėje, buvo grubi klaida. Ir duoti pažadą, kad ji bus nedesiant ištaisyta.
Ką vietoj to išgirdome? Keistų pasiaiškinimų kratinį, tikrai nedarantį garbės tokiam pareigūnui kaip krašto apsaugos ministras. Net namų šeimininkė nepasakytų kažko panašaus, ką, sunku patikėti, bet ištarė J. Olekas: „(…) iki šiol prekės laikomos sandėlyje, nes tikimės, kad bus pradėta baudžiamoji byla dėl neteisėto būdo parduoti prekes, kurias mes pirkome“.
Suprask – susimokėjome, išleidome mokesčių mokėtojų tūkstančius vien tam, kad vėliau pabandytume laimę per teismus pinigus susigrąžinti? Netgi bendrovės, sugebėjusios parduoti tuos virtuvės įrankius kariuomenei, atstovas sako, kad ministerija minėtų prekių išvis nebuvo įsipareigojusi įsigyti…
Klausimas: kodėl krašto apsaugos ministras nesiekė sutarčių iškart nutraukti, o vietoj to galimai buvo priėmęs sprendimą nuslėpti nuo visuomenės skandalingą faktą dėl pirkinio ir sandėliuoti prekes?
Lietuvai trūksta atsakingos politikos ir atsakingų politikų sprendimų. Būtent tai griauna bet kokio žmonių pasitikėjimo pamatus. Daugelis dar pamena istoriją apie valstybiniu užsakymu pirktas „auksines“ kruopas skurstantiems, tad negi ministerijos vadovai naiviai tikėjosi, kad „auksiniams“ įrankiams bus padaryta išimtis?
Tai gėdingas pavyzdys, kaip švaistomi mokesčių mokėtojų pinigai, ir dar gėdingesnis, kaip švaistomas visuomenės pasitikėjimas ne vien politikais, bet ir tokia svarbia institucija kaip šalies kariuomenė. Tokie viešųjų pirkimų atvejai taip pat kompromituoja idėją, kad šalies gynybai valstybė privalo skirti daugiau.
Šių dienų aktualijų kontekste groteskiškai skamba J. Oleko teiginys, kad iki 2018 metų planuojamas 2 proc. Bendrojo vidaus produkto finansavimas krašto gynybai – tai dar ne riba. Tarp esminių ministro atsakomybių – pirmiausia nustatyti ribas ir nulinę toleranciją pinigų taškymui. Ministro paaiškinimus Seimo liberalai tikisi išgirsti jau artimiausiu metu. Iš J. Oleko lauksime atsakymo, kaip jis savo asmeniniu pavyzdžiu rengiasi įtikinti visuomenę, kad didinti finansavimą krašto gynybai ir toliau yra būtina.
Nėra abejonių – liberalai visiškai palaiko Lietuvos sprendimą reaguojant į paaštrėjusią geopolitinę įtampą regione didinti paramą gynybai. Puiku, kad šiemet patekome į geriausiai gynybą finansuojančių NATO šalių dešimtuką, išsikapanoję iš paskutiniųjų vietų. Bus dar geriau, jei iki šių metų pabaigos šalies kariuomenė bus ekipuota ir perginkluota, kaip žadama, o pati ginkluotė bus moderni ir atitiks šių dienų standartus.
Reikia tik pagaliau pasiekti, kad brangiausių ir svarbiausių kariuomenės reikalų sąraše nebūtų peilių ar šakučių, bet liktų modernūs ginklai, šarvuotos karių kovos mašinos ir, svarbiausia, patriotiškai tėvynę nusiteikę ginti mūsų šalies piliečiai.