Šis straipsnis nėra teologinis rašinys, tai politinis tekstas apie klasikinį liberalizmą, plačią tarptautinę liberalios demokratijos šeimą bei tai, ką NATO karių batalionai iš tikrųjų veikia Baltijos šalyse.

Koks liberalizmas?

Liberalizmas skirtingais mūsų istorijos periodais turėjo ką pasiūlyti pasauliui. Štai, pavyzdžiui, šalys, neturėjusios didelių gamtinių išteklių savo gerovę susikūrė būtent laisvos ekonomikos ir individualios atsakomybės, kuri pasireiškė per bendruomeniškumą, pagalba. Tai buvo pagarbos privačiai nuosavybei, laisvų mainų tarp žmonių, laisvos prekybos įsitvirtinimo metas.

Liberalizmas pasauliui taip pat atsiskleidė kaip individualumą ir įvairovę puoselėjanti idėjų sistema. Individualumas visada ėjo greta liberalizmo, tačiau XX-XXI amžiuose būtent pagarba žmogui – tokiam, koks jis yra, atvėrė kelią moterų teisėms, LGBT lygiateisiškumui, apskritai pagarbai įvairovei. Kai kurie pastarąsias idėjas laiko kairiosiomis, o man tai paprasčiausiai nuoseklus klasikinis liberalizmas, kai laisvė yra nedaloma, neskaldoma ir nepasirinkinėjama, kaip retkarčiais pritrūkstamas ingredientas.

Tokia laisvė ir liberalizmas yra taisykles ir įstatymą mėgstanti ideologija, nes tik esant aiškioms taisyklėms ir visų lygybei prieš įstatymą galima įgyvendinti šias idėjas. Tai neturi nieko bendra nei su kairiuoju anarchizmu, nei su ,,laukiniu kapitalizmu”, nei apskritai su betvarke.

Ir dar svarbiau – tai religijos ir Dievo nenuneigianti idėja. Kas jau kas, bet lietuviai žino, kad sovietiniais metais būtent Bažnyčia buvo laisvo oro gurkšnis, komunistų sutryptos žmogaus asmeninės atsakomybės, bendruomeniškumo ir atviros visuomenės daigas.

Šeima, suvienijusi skirtingas partijas

Liberali demokratija yra platesnė sąvoka. Šiai bendruomenei priklauso visi, kas pripažįsta žodžio laisvę, pamatines žmogaus teises, rinkos ekonomikos principus, laisvą prekybą ir judėjimą. Tiek krikščionis demokratas, tiek socialdemokratas, tiek liberalas priklauso šiai šeimai. Mes iš tikrųjų matome skirtingas politines priemones tikslams pasiekti ir reformoms, tačiau pamatiniai liberalios demokratijos elementai mums visiems yra artimi.

Dėl to Angelą Merkel, kuri vadovauja Vokietijos krikščionių demokratų partijai, mes galime priskirti tai pačiai liberalių demokratų šeimai, kaip ir kairįjį kadenciją baigusį JAV prezidentą Baracką Obamą, Kanados premjerą centro-kairės liberalą Justiną Trudeau ar Olandijos premjerą centro-dešinės liberalą Marką Rutte.

Nors Lietuvoje dažnas politikas priešina liberalią demokratiją su krikščioniška, nemanau, kad pastaroji yra pirmosios priešprieša. Tai veikiau viena jos sudėtinių dalių. Savo sunkaus darbo ir iniciatyvos dėka mes esame šios bendros šeimos nariai, tarptautinės liberalios bendruomenės dalyviai.

Autoritarinis pasaulis kaimynystėje

Būdami liberalios demokratijos dalyviai mes iki šiol liekame visiškai priešingų dalykų liudininkai savo kaimynystėje. Persekiojama opozicija, užgniaužta žiniasklaida, gerai organizuotas korupcijos tinklas, mirties bausmės ir žmogaus teisių pažeidimai yra kasdiena už kelių dešimčių kilometrų nuo Vilniaus. Dar daugiau – čia pat, šalia mūsų, 2017-ųjų Rusijoje smurtas artimoje aplinkoje tapo dekriminalizuotas. Kitaip tariant, suduoti žmonai, trenkti vaikui, apskritai – muštis – tampa leistina.

Tai, kaip valdžia nusavina turtą ir nuosavybę, ir visus paverčia lygiais vargšais, mes jau matėme. Bet kai dekriminalizuojamas smurtinis pasikėsinimas į kito asmens sveikatą ir autonomiją, tai yra naujovė. Labai liūdna naujovė, neturinti nieko bendra su šeimos vertybėmis ar privačiu šeimos gyvenimu. Ir nieko bendra su dvasingumu, tikėjimu ir Dievu. Ir ne, jokių ,,puikių dalykų” pasimokyti mes čia negalime.

Lietuvoje mes einame vakarietiška kryptimi – atsakomybės ir bendruomeniškumo keliu, nors tas kelias ne rožėmis klotas. Kai kurie Lietuvos politikai šiandien dedasi esantys dvasingesni už Romos popiežių Pranciškų, kuris ne kartą sakė – „kas aš toks, kad teisčiau“.

Vis dažniau mes tampame liudininkai pažodinio (!!!) Biblijos interpretavimo Seimo salėje ar specialiai sušaukiamų spaudos konferencijų tam, kad be jokių argumentų sudirbtum viską, kam atstovauja tarptautinė liberalios demokratijos bendruomenė. Kad beveik pažodžiui (tikriausiai nesąmoningai) atkartotum tai, kas kalbama autoritariniame pasaulyje greta mūsų.

 Liberalios demokratijos idėjų sargyboje

 Dirbu Seimo Užsienio reikalų komitete ir pastarosiomis savaitėmis teko daug bendrauti su kolegomis politikais iš Vakarų. Jie dažnai sako, kad jų žmonėms kyla natūralių klausimų, kodėl jauni kariai iš, pavyzdžiui, Kanados, Vokietijos, Olandijos ar Belgijos turi vykti į banguojančio saugumo šalis, kaip Lietuva, Latvija, Estija.

Atsakymas yra paprastas ir Vakarų bendruomenėje gerai suprantamas. NATO batalionų buvimas mūsų regione yra taikos ir liberalios demokratijos saugojimas. Mes nekariaujame geografinių karų ir neturime vien geografine prasme grįstų konfliktų. Teritorija svarbi, nes tai nuosavybė, istorija ir sentimentai.

Tačiau mes dalyvaujame daug platesniame vertybių ir dorybių mūšyje. Mūšyje, kuriame rungiasi liberalios demokratijos idėjos su autoritarizmu ir despotija. Vienos šalies palinkimas nuo liberalios demokratijos į autoritarizmą yra praradimas visai tarptautinei liberalų demokratų šeimai ir visiems atviros visuomenės nariams.

Liberalizmas ir liberali demokratija priprato prie kritikos. Iš dalies būtent jų dėka ši kritika apskritai įmanoma. Ir nors kritikai dažniausiai skamba garsiau už pačius liberalus, būtent liberalios demokratijos idėjų sargyboje šiandien stovi Lietuva. Svarbiausia, kad politikai ieškodami ,,dvasingumo“ kitur, ne mūsų tarptautinėje šeimoje, nepasiklystų.