Nenutylant viešoms diskusijoms dėl Lietuvos švietimo būklės, švietimo finansavimas tolsta nuo išsivysčiusioms šalims įprasto lygio. Jis mažėja nuo 4,7 proc. Bendrojo vidaus produkto (BVP) šiais metais iki 4,2 proc. BVP 2016-aisiais. Tai yra 37 mln. eurų mažiau nei šiemet. Jei palygintume finansavimo lygį su 2009 metais (kaip tik tada ekonomika krito žemyn), švietimo finansavimas sumažėjo 2,5 procento nuo BVP arba daugiau nei trečdaliu.
Tačiau net ir su turimais pinigais galima elgtis daug racionaliau. Akivaizdu – esame toli nužingsniavę kiekybės, o ne kokybės keliu: milžiniška aukštųjų mokyklų infrastruktūra, mažėjant studentų liekantis per didelis mokytojų skaičius ir dėl to išskaidytos lėšos, išsikerojusi švietimo biurokratija. Dar liūdniau būtų tuomet, jei būtų įvestas finansavimas ne kiekvienam vaikui, bet kiekvienai klasei bendrojo lavinimo mokyklose.
Natūralus ir suprantamas tampa dažno gūžčiojimas pečiais – ar švietimas yra Lietuvos politikos prioritetas? Atsakau – tikrai ne šios Vyriausybės. Tik ne tuomet, kai per pastaruosius metus vis trypčiojama vietoje, slopinamos iniciatyvos ar vykstantys pozityvūs pokyčiai, kai valstybės ar ES pinigai tampa „savų“ užganėdinimu, o į ateitį nukreiptos ambicingesnės darbotvarkės nė su žiburiu nesurasi.
Kitais metais švietimui numatyta skirti 955 milijonai eurų. Tai, viena vertus, dideli pinigai. Būtent todėl premjerui belieka skėsčioti rankomis, o finansų ministrui dar kartą patvirtinti: papildomų pinigų nėra. Matyt, taip pat teks iliustruoti ir valios efektyviai paskirstyti lėšas nebuvimą.
Mokytojai teisūs sakydami, kad daugelio jų atlyginimai yra nedideli, tačiau finansavimo padidinimas 5 procentais situacijos nepakeis. Ministerijos vadovybė turi imtis sisteminių sprendimų, o ne sekti įvykiams iš paskos ir tenkintis numatytu 1,5 mln. eurų fondu į pensiją išeinančių pedagogų išeitinėms kompensacijoms.
Žvelgiant į kitų metų švietimo finansavimą, yra ir pozityvių dalykų: numatytos lėšos (6,5 mln. eurų) neformalaus ugdymo krepšeliui, toliau dindinami ikimokyklinių įstaigų pedagogų atlyginimai. Tačiau pažvelgus reiklesniu žvilgsniu kyla klausimų, kodėl mažinamos paskatos remti geriausiai dirbančias mokyklas, kodėl nebelieka lėšų patyčių prevencijai, pameistrystei, gabių vaikų ugdymui ar studentų mokslinei veiklai remti. Kaip tik šių veiklų finansavimas gali duoti ir duoda rezultatus, bet lieka šios Vyriausybės dėmesio paraštėse.
Gal todėl, kad didinamos lėšos švietimo įstaigų renovavimui, kurias be aiškių kriterijų koalicijos partneriai pa(si)dalins „savoms“ mokykloms?
Ateis žiema ir gruodžio mėnesį Seimas turės patvirtinti kitų (rinkiminių) metų biudžetą. Ir vėl liks neišnaudotų galimybių ir išeikvoto laiko jausmas. Tad kaip neprisiminus puikios „Hiperbolės“ dainos žodžių „(…) bet laivai pro šalį plaukia apledėję“. Šiuo atveju – pinigai.
Gintaras Steponavičius, Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūno pavaduotojas, Liberalų sąjūdžio kandidatas į švietimo ir mokslo ministrus