Kol keturios ministerijos du mėnesius laužys galvą, kaip apsaugoti vaikus nuo girtaujančių tėvų, internete jau kitą dieną po Kėdainių tragedijos buvo galima pasiskaityti pačių radikaliausių pasiūlymų: atiminėti vaikus iš socialiai pažeidžiamų šeimų, kaip tai daro Norvegijoje, nemokėti geriantiems pašalpų, dar labiau riboti alkoholio pardavinėjimą, vėl taikyti priverstinį geriančių žmonių gydymą ir panašiai.
Visos šios priemonės yra diskutuotinos ir įpykusiai visuomenei atrodo daug patraukliau, nei pirmadienį nuskambėjęs „valdiškas“ pasiūlymas šiai problemai spręsti įkurti dar vieną valstybinę instituciją. Kuo tai baigsis aišku jau dabar: atsiras dar keliasdešimt ar keli šimtai naujų valstybės tarnautojų, o vaikų apsaugai skirti pinigai bus skirti šių tarnautojų algoms. Ar vaikams dėl to gyventi bus saugiau? Labai abejoju. Gal paprasčiau būtų pertvarkyti jau veikiančias tarnybas, didinti jų galias ir finansavimą.
Bet grįžkime prie „prasigėrusio“ kaimo. Būtent tokį kaimo įvaizdį kuria viena po kitos įvairiuose provincijos miesteliuose ar kaimeliuose pasikartojančios tragedijos. Lietuvos kaimo įvaizdis, deja, bet kasmet tampa vis blogesnis, nepaisant to, kad ten gyvena tūkstančiai darbščių ir pavyzdingų žmonių. Lietuvos kaime yra didžiosios dalies mūsų tautos šaknys, tačiau mažėjant gyventojų jis tampa vis labiau pamirštas ir apleistas.
Girtuokliavimas yra dažnai įvardijamas kaip pati didžiausia Lietuvos kaimo bėda. Visi jau išvardinti siūlymai: vaikų atiminėjimas, pašalpų nemokėjimas, priverstinis gydymas yra kova su šios problemos pasekmėmis. Tačiau jeigu mes kovosime tik su pasekmėmis, situacija kaime pagerės negreitai.
Mums reikia įveikti girtuoklystės priežastį. Jei tėvai prasigėrė, dirbkime tam, kad neprasigertų jų vaikai. Kodėl žmonės kaime prasigeria? Manau, kad pagrindinė priežastis yra bedarbystė. Jie neturi darbo, o neturėdami ką veikti geria iš nevilties. Po kelių metų žmonės taip prasigeria, kad grįžti į darbo rinką jau nesugeba.
Taigi kaimo gyventojams reikia daugiau darbo vietų. Žinoma, nereikia būti naiviems ir tikėtis, kad kiekviename kaime pastačius po gamyklą, gėrimo problema automatiškai išsispręs. Niekas gamyklų po keliasdešimt gyventojų turinčiuose kaimuose tikrai nestatys.
Lietuvos kaimą gali išgelbėti tik ūkininkai, amatai ir kitas smulkus verslas. Tačiau dabartinė mokesčių sistema yra nepalanki kaime ne tik kurti naujas, bet ir išlaikyti esamas darbo vietas. Kas pusmetį didinamas minimalus atlyginimas tikrai neparklupdys Vilniuje esančių didžiųjų prekybos centrų valdytojų, tačiau verčia atleidinėti žmones ūkininkus, amatininkus, kaimo parduotuvių ar lentpjūvių savininkus. Socialdemokratai sako, kad tai netiesa, nes didinant minimalų atlyginimą bedarbių esą nedaugėja. Taip jų, nedaugėja, tačiau pažiūrėkit kaip praėjusiais metais vėl pradėjo augti iš Lietuvos emigruojančių žmonių skaičius. Netekę darbo jie eina ne į Darbo biržą, o važiuoja į artimiausią oro uostą.
Išlaikyti vieną dirbantįjį kaime su visais mokesčiais darbdaviui šiemet kainuos bent 500 eurų per mėnesį. Smulkiam verslui tai nemaža suma. Todėl jeigu norime, kad darbo vietų kaime nemažėtų, o ateityje net pradėtų daugėti, reikia rimtai pagalvoti apie galimybę taikyti mokesčių lengvatas sukūrusiems naujas darbo vietas kaime, dirbantiems kaimo vietovėse taikyti mažesnį minimalų atlyginimą ar pardavinėti verslo liudijimus tik už simbolinį vieno euro mokestį (kokį Vilniuje šiemet įvedė paprastai nelegaliai dirbančioms auklėms).
Esu tikras, kad ir mažiau mokesčių sumokantis, bet dirbantis žmogus, valstybei atneša kur kas didesnį naudą nei iš pašalpų gyvenantis išlaikytinis.