„Svarbiausias mūsų veiklos stimulas buvo gėda. Mes tiesiog norėjome save gerbti“, – apie sovietmetį ir pasipriešinimą 2012 metų sausį kalbėjo Lietuvoje viešėjęs pirmosios Laisvės premijos laureatas, Rusijos disidentas ir žmogaus teisių gynėjas Sergejus Kovaliovas.

Paprasti ir tikslūs žodžiai, kuriuos verta prisiminti šiandien, sausio 13-ajai artėjant. Man, kaip vienam Laisvės premijos steigimo iniciatorių, šis apdovanojimas, kaip ir bet koks kitas, nėra vien įvertinimas. Tai valstybingumo, valstybinio mąstymo simbolis. Taip pat – ir egzaminas.

Galvodamas apie minėtos premijos įkūrimą nesitikėjau, kad vieną dieną ji „suksis“ politinėje ruletėje. „Iš“ laisvės ir „su“ laisve nelošiama. Todėl kreipiuosi į parlamentines šalies partijas ir jų lyderius, balsavusius prieš naujosios premijos skyrimą – pripažinkime klaidas ir tapkime konstruktyvaus sprendimo dalyviai. Neizoliuokime savęs nuo istorijos.

Pakartotinis balsavimas dėl Laisvės premijos skyrimo, mano įsitikinimu, yra būtinas – ypač jei norime atsikratyti cinizmo, išplaunančio mūsų vertybinius pamatus. 25 metus gyvename laisvėje ir esam stiprūs tuo, kad iš kartos į kartą perdavėm laisvės idėją, išmokome didžiąją pamoką. Galime ir turime tai pratęsti. Be susiskaldymo, oriai, pakelta galva.