Na, tai ką, šiandieną visi, nuo valstybės vyrų iki mokinukų, stengsimės prisiminti pagyvenusius žmones. Šiandieną tradiciškai pensininkai piketuos prie LR Seimo, šiandieną valstybės vyrai ir moterys tradiciškai brauks ašarą, prisimindami, kad šalia mūsų yra seneliai. Galbūt pažadės, kad jiems tuoj tuoj palengvės gyvenimas. Ir taip šiandiena pasibaigs. …
„1990 m. gruodžio 14 d. Jungtinių tautų organizacijos Generalinė asamblėja paskelbė spalio 1-ąją Tarptautine pagyvenusių žmonių diena. Dar 1982 m. Vienoje buvo patvirtinta tarptautinė senėjimo problemų sprendimo programa, o 1991 m. Generalinė asamblėja patvirtino rezoliuciją, kurioje išdėstytas požiūris ir į senatvės problemas ir nuostatai, kurių patariama laikytis visoms šalims.
Šią dieną skatinama atkreipti dėmesį į senėjimo problemas, pagyvenusių žmonių gyvenimo sąlygas, ugdyti jaunų žmonių pagarbą senyvo amžiaus žmonėms.
Kai kuriose šalyse šią dieną sudaromos būtent pagyvenusiems žmonėms skirtos televizijos ir radijo programos. Pagyvenusių žmonių teises ginančios asociacijos, visuomeniniai fondai organizuoja įvairius renginius, konferencijas, paramos akcijas.“
Na, tai ką, šiandieną visi, nuo valstybės vyrų iki mokinukų, stengsimės prisiminti pagyvenusius žmones. Šiandieną tradiciškai pensininkai piketuos prie LR Seimo, šiandieną valstybės vyrai ir moterys tradiciškai brauks ašarą, prisimindami, kad šalia mūsų yra seneliai. Galbūt pažadės, kad jiems tuoj tuoj palengvės gyvenimas. Ir taip šiandiena pasibaigs. Skamba ciniškai, vulgariai, bet mes tokie… Kaip stručiai, slepiantys galvas smėlyje ir įsivaizduojantys, kad viskas gerai, o po šiandienos vėl nieko galvoti nereikės.
Valstybėje negalėsime gyventi oriai, kol nepradėsime nuoširdžiai gerbti pirmiausia save ir pastebėti šalia esančius vyresnius žmones. Kažkada juk ir patys tokie būsim. Juk žmogus nugyvena gyvenimą tam, kad mums visiems būtų geriau. Gal tada atsigręšime į savo tėvus, senelius ir suprasime, kad tik jų darbo dėka šiandieną mes galime jaustis sotesni, laisvesni ir oresni nei jie. Gal tada neapgaudinėsime savęs, kad su minimaliomis (valstybės nustatytomis) pajamomis galima išgyventi, o valstybė nebeatiminės pensijų, kad galėtų susimokėti paskolas Valstybės valdymo išlaidoms padengti. Gal tada, tikiuosi, senam žmogui nebereikės piketuoti, kovoti su jaunąja karta dėl duonos kąsnio. Kai sugebėsime savo sąmonėje peržengti „Rubikono upelį“, suvoksime, kad esame skolingi žmonėms, kurių dėka mes turime šiandieną. Bet skolingi ne tik spalio 1-ąją, vieną dieną metuose.