Manau, kad p. R. Šimašiaus siūlomas konkurencijos šilumos tiekimo sektoriuje skatinimo būdas yra ne vaistas, o nuodai. Tikrai yra geresnis būdas sudaryti vartotojui galimybę rinktis.

Pirmiausia prisipažinsiu, kad esu aršus konkurencijos mylėtojas ir manau, kad būtent konkurencija yra šio pasaulio variklis. Taip buvo nuo pasaulio pradžios, gal tik kinta konkuravimo civilizuotumas, nors ekonominio konkurencinio pranašumo įrodinėjimo tankais nėra atsisakyta iki šiandienos. Iš kitos pusės vienas mūsų kaimynas Rytuose bandė konkuruoti ekonomikos galia su dėdės Semo šalimi Žvaigždžių karų arenose ir… sužlugo. Gal todėl, kad resursai buvo naudojami nelabai racionaliai? Ar tikrai siūlomas šilumos baudžiavos naikinimo būdas pats racionaliausias? O gal jis kaip tik veda žlugimo link?

Reikia pripažinti, kad nors šilumos tiekimas yra vienas iš labiausiai reglamentuotų ekonomikos sektorių Lietuvoje (tiesiogiai tai reguliuoja virš 200 teisės aktų), tačiau chaoso požymių, kai priimami sprendimai prieštarauja ir jau priimtiems sprendimam,s ir ūkinei logikai, yra tikrai per daug. Keista, bet viena priežasčių – reguliavimą vykdantys protai rengdami teisės normas Lietuvai, jas rašo remdamiesi tik Vilniaus situacija ir poreikiais. Šviežias pavyzdys – prašmatnus erzelis dėl 2011m. lapkričio mėnesio sąskaitų už šilumą. Praktika su daugiabučių namų šilumos punktų priežiūra ir nuosavybe Vilniuje yra viena, Kaune kita, dar kita Klaipėdoje ir dar visai kitokia Mažeikiuose. Ar jums teko girdėti diskusijose Mažeikių situacijos nagrinėjimą? Man irgi ne. Užtat apie Vilnių prisiklausėm iki koktumo. Nors palyginus Vilniaus algas, Vilniaus šilumos kainą ir tarkim Anykščių algas ir šilumos kainas suprantame, kad anykštėnų šeimą sąskaitos už šilumą skriaudė kur kas labiau nei vilniečius. Lietuvos energetikos politiką reguliuojanti institucija toliau Vilniaus pakraščių nemato. Deja, ir p. R. Šimašius nėra išimtis – tekste apie baudžiauninkus bent porą kartų paminėtas žiauriai nukentėjęs Vilnius, bet apie Anykščius kažkodėl nieko nepaminėta.

Pastebėjimas dėl ant vartotojų galvų krentančių keistų sprendimų pasekmes yra teisingas. Nes juk už visas investicijas, sėkmingas ir nesėkmingas, galų gale susimoka Jo Didenybė Vartotojas. Ekonomikos teorija, kad pardavėjo bankrotas vartotojui yra visai gerai, nes vietoj susimovusio vadybininko stos geresnis vadybininkas, yra teisinga tuo atveju, kai manom, kad resursai, techniniai ir finansiniai, yra neriboti. Bet juk jie nėra begaliniai! Kaip vanduo dykumoje, galima paskutinį butelaitį vandens godžiai išgerti, o galima smėlio pilį pastatyt, kaip vaikai pajūry. Be kaip bus tada, kai pilis jau stovi, o gerti dar labiau norisi? Ar ne dėl to visas pasaulis tūpčioja apie Graikiją, nes dėl neracionalių sprendimu bankrutavusios šalies skolas kažkam reikia padengti? Todėl nenoriu sutikti, kad p. R. Šimašiaus siūlomas kelias liberalizuoti šilumos tiekimą yra panacėja. Mat Šiaurės šaliai kaip Lietuva, kur šildymo sezonas trunka apie pusę metų, būtina pakankamai galinga infrastruktūra atitinkamiems energijos kiekiams vartotojui patiekti. O infrastruktūra kaip žinia, yra pasakiškai brangus reikalas (kaip į elektros tinklus, kaip į gamtinių dujų tinklus, kaip į kelius ir pan.), todėl investicijos į ją turi būti labai apdairiai apgalvotos. Panagrinėkim labiau akivaizdžią analogiją. Kas protingiau – už varganus kelių priežiūrai skirtus pinigus padoriau aptvarkyti greitkelį Vilnius – Kaunas ar pamojavus konkurencijos vėliava tiesti tris greitkelius tarp šių miestų? Kiekviena iš šių trasų turėtų savų gerbėjų, tačiau šaliai, visada turinčiai ribotus išteklius, susimokėti tektų už visus tris. Kaip tai atsilieptų kelio ir kelionės juo kokybei įsivaizduoti visai nesunku – tiesiog lopams, žymėjimui, apšvietimui, valymui ir sniego stumdymui nurėžkim du trečdalius esamų asignavimų. Neužilgo visi trys konkurenciniai greitkeliai atrodytų kaip Kauno gatvės pavasarį. O gal vienas greitkelis nėra beviltiškai blogai, tik konkurenciją, kaip ekonomikos variklį ir spaudimo įrankį siūlyti vis racionalesnius sprendimus, taikyti ten kur įmanoma, bet „vieno kelio“ schemos apimtyje? Juk ir vienam keliui statyti galima samdyti kelias statytojų kompanijas, kelio žymėjimo paslaugą gali teikti irgi ne viena įmonė, autobusai vežiojantys keleivius tarp miestų gali ir nebūti kelių direkcijos nuosavybė? Ar tam būtinai reikalingi trys atskiri keliai?

Su šilumos tiekimu, bent jau didžiuosiuose miestuose yra panašiai. Nenaujus, bet dar nesugriautus centralizuoto šilumos tiekimo (CŠT) tinklus istoriškai jau turime. Tokių energijos kiekių, kokie pristatomi iki vartotojo per CŠT, deja nei gamtinių dujų, nei elektros tinklai patiekti negali, nes jie tam nebuvo nei projektuoti, nei statyti. Be abejo techniškai įmanoma pertvarkyti ir gamtinių dujų ar elektros tinklus, kad jie galėtų patenkinti vartotojų poreikius. Tik nereikia naiviai manyti, kad elektra „gyvena“ rozetėje ir kiek paprašysi, tiek ir gausi. Be investicijų. Pertvarkyti visą gamtinių dujų ar elektros tiekimo tinklų grandines nuo gamintojų iki vartotojų reikėtų didelių investicijų. Labai didelių. Pasakiškai didelių. Nublanktų net ir naujos AE statyba. Kas tas piniguočius, kuris nusiteikęs investuoti milijardus? Ir iš ko jis atsiims investicijas su visom palūkanom? Ach taip, iš Galutinio Vartotojo apie kurio teisę rinktis ir diskutuojame. Ar jis tikrai nusiteikęs investuoti į dar vienos ar kelių didžiulių energijos tiekimo sistemų statybas? Be to nereikia užmiršti, kas gyvena kitame naujojo vamzdžio ar laido gale – dujas importuojame vieninteliu vamzdžiu iš vienintelio tiekėjo, elektros du trečdalius irgi perkam iš ten pat ir dar labai ilgai jos negaminsime patys. Ar tikrai protinga užstatyti bankui pusę Lietuvos tam, kad organizuoti konkurenciją šiame vamzdžio gale prie vartotojo, kai kitame gale gudriai žybsi vienintelio energetinių resursų turėtojo akis? O gal apdairiau konkurenciją sukurti būtent aname vamzdžio gale – tarp gamintojų (tiekėjų)?

Dar vienas pavyzdys. Buitinis. Ar jūs matėte ūkišką žmogų, kuris statydamas namą kiekviename jo kambaryje diegtų iš karto tris šildymo sistemas: vedžiotų šildymo vamzdyną ir kabintų tradicinius radiatorius, montuotų žematemperatūrį grindų šildymą su šilumos siurbliu ir dar ištampytų elektros kabelius šildymui elektra? Su viltimi, kad taip labai padidins konkurenciją ir smarkiai atpigins sąskaitas už šildymą. Nereikia jokio specialaus išsilavinimo, kad būtų aišku, jog galima nauda iš galimo pasirinkimo tarp energijos tiekėjų niekada neatpirks investuotų pinigų į trigubą namo šildymo sistemą. Racionalus namo statytojas pasiskaičiuos variantus, pasikonsultuos apie būsimas skirtingų kuro rūšių kainas ir diegs vieną sistemą: vienoks ar kitoks, bet vienas radiatorius ir vienas vamzdis kambaryje. Apdairesnis gyventojas sumontuos kelis katilus, galintiems naudoti skirtingų rūšių kurą ir konkurenciją organizuos tarp skirtingo kuro tiekėjų. Įperka tik malkas? Jomis ir kūrena. Atpigo dujos ar nėra kada peckiotis su pelenais? Pasuko gamtinių dujų čiaupą. Protinga investicija už pasirinkimo galimybę. Padidinkim šitą schemą iki miesto dydžio – radiatorius name yra, vamzdis iki namo yra. Dažnai net per didelis. Tiesa kai kur ir dujų vamzdelis yra, bet jo pajėgumai skirti kiaušinienei kepti. Ir elektros kabelis yra, bet jo storis toks, kad užtektų lemputei, virduliui ir televizoriui, bet ne pastatams šildyti. Kas pageidauja susimokėti gamtinių dujų tiekėjui už naują trasą ir įvadą o kartu ir naują elektros pastotę LESTO vien tik tam, kad turėtų galimybę parodyti špygą šilumos tiekėjui? Ir ta galimybe ko gero nesinaudoti, nes CŠT siūloma šiluma bus pigiausia. Ir be papildomų galios mokesčių kaip pas elektrikus, ir be „Take or Pay„ sutarčių kaip siūlo dujininkai. Malkos? Kad būtų galima įkišti pagaikštį į pakurą, reikalingi miškininkai, medkirčiai, traktoriai, miškovežiai, sandėliai, skaldytojai, krovėjai, pelenų išvežėjai, ir visų yra tiek, kad patenkintų šiandieninius poreikius. Jei tikimės, kad medienos vartojimas šilumai gaminti didės 3-5 kartus, tai juk traktorių, miškovežių ir pan. irgi reikės daugiau. Kada atsipirktų tokios investicijos į šalies energetinių sistemų trigubinimą?

Tuo tarpu užuot švaisčius resursus trijų alternatyvių brangiai kainuojančių sistemų perdirbimui kur kas apdairiau būtų CŠT sektoriuje (kur įmanoma) diegti tai ką jau išbandė elektrikai ir dujininkai: daug gamintojų, daug vartotojų, daug tiekėjų ir vienas vamzdis visiems. Kitaip tariant, protinga pirmiausia organizuoti konkurenciją kitame vamzdžio gale – tarp šilumos gamintojų, vėliau nuosekliai laisvinti vartotojus ir leisti atsirasti nepriklausomiems tiekėjams. Kartu atsiskirtų struktūros, kurios dabar yra šiandieninių šilumos tiekimo įmonių viduje – šilumos tinklų operatoriai, balansavimo operatoriai. Sėkmingas CŠT transformavimas šia linkme turi galimybių baigtis tuo kuo baigėsi elektros ir dujų sektorių pertvarka: birža. Vieta kur konkuruojama ir kur galima rinktis. Ir tam nereikia pasakiškų apimčių investicijų, kaip trijų alternatyvių vamzdžių atveju. Tai protingos apimties ir reali investicija už neblogą konkurencinį spaudimą ten kur labiausiai tikėtina, kad ji suveiks.

Todėl manau, kad Lietuvos CŠT sektoriuje, bent jau didžiuosiuose miestuose, racionaliausia ne griauti turimas sistemas, ne dėlioti teorijas apie elektrikus, dujininkus, šilumininkus ir malkų pardavėjus trypčiojančius su puikiais pasiūlymais prie daugiabučių namų slenksčių, o išspausti realios naudos iš konkurencijos gilinimo tarp skirtingų šilumos gamintojų, naudojančių skirtingas kuro rūšis ir turinčių skirtingus akcininkus. Tai ir bandoma dabar daryti Kaune. Po ilgų svarstymų, įtikinėjimų, suinteresuotų pusių manevrų, niuksų ir pastabdymų, pagaliau ant stalo padėta Šilumos tinklų naudojimo taisyklių (angl. Grid code) pirma versija. Taisyklių, kurios rengtos remiantis savivaldybės taryboje dar 2010 metų pavasarį patvirtintomis Kauno CŠT strateginėmis gairėmis, kuriose numatyta skatinti konkurenciją tarp šilumos gamintojų ir parengti aiškias, visiems vienodas, nediskriminuojančias taisykles nurodančias kaip šilumos gamintojai gali jungtis prie miesto šilumos tinklų, kaip vykdoma prekyba šiluma, kaip vykdomas sistemos balansavimas, kaip užtikrinamas rezervavimas ir pan. Kaunas pirmasis ėmėsi tokių taisyklių kūrimo, nes čia labiausiai tai aktualu – šilumos gamyba ir perdavimas mieste jau nuo 2003 metų atskirti, norinčių investuoti į naujus gamybos pajėgumus yra bene 10 pareiškėjų. Reikėjo aiškių ir visiems vienodų žaidimo taisyklių. Jos įdomios ir bankams, kurie skolins pinigus šilumos sistemų plėtrai. Tokios taisyklės labai domina ir kitų miestų šilumos įmones. Klaipėda – šiandieninis lyderis Lietuvoje skatinant konkurenciją tarp gamintojų, mieste maži nepriklausomi šilumos gamintojai patenkina apie trečdalį miesto šilumos poreikių. Tačiau situacija darosi sudėtingesnė laukiant į rinką ateinančio naujo stambaus gamintojo, tad sistemos balansavimo, rezervavimo ir prekybos tvarka yra būtina. (Vilniui gi tokių taisyklių nereikia, nei šilumos tiekėjui, nei savivaldybei. Todėl Taisykles rengia ne Vyriausybė, ne Energetikos ministerija, ne Energetikos inspekcija, o Kaunas… Vilnius užsiėmęs rimtesniais reikalais – nuo lapkričio mėnesio plūkiasi prie daugiabučių šilumos punktų perdavimo namų savininkams tvarkos parengimo. Kol kas nelabai nesėkmingai…)

Šilumos tinklo naudojimo Taisyklių principai, kaip minėta, ant stalo. Dabar laukia pakankamai įdomus šių taisyklių išbaigimo ir įdiegimo etapas. Labai norisi tikėtis, kad atbildantys Seimo rinkimai ir vietinės interesų derinimo rietenos neužmuš užgimstančio naujo centralizuotos šilumos tiekimo vystymo etapo, laukto ir naudingo tiek šilumos vartotojams, tiek jos tiekėjams.

P. R. Šimašius stebisi, kodėl tiek nepasitenkinimo su centralizuotų šilumos tiekimų, kai vienkiemių gyventojai ne mitinguoja, o „galvoja, ką gali padaryti, kad jiems būtų geriau, o ne pyksta, kad kažkas kitas kažko (neaišku ko) nepadaro“.

O atsakymas labai paprastas. Tiesiog vienkiemių savininkai labai gerai žino, kad už savo nuosavybės tinkamą priežiūrą atsakingi būtent jie ir kitaip nebus. Tuo tarpu su Lietuvos Daugiabutynu ir jo priežiūra situacija iki šiol įstrigusi tarp komunizmo statybos ir normalios rinkos: juk dabar 60 butų name yra 60 butų savininkų, tačiau pats namas yra niekieno. Ir jaučiančių atsakomybę už namo tinkamą priežiūrą nėra. Šiuo atveju Lietuva yra unikali šalis Europos Sąjungoje, daugiau niekas tokios keistos sistemos neturi, kai savivaldybės yra įpareigojamos skirti privačių daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administratorius! Tokie administratoriai sutartį turi su savivaldybe, o pinigus renka iš butų savininkų. Normalūs klasikiniai signalai tarp sutarties šalių tokioje sistemoje adresatų nepasiekia. Visi nepatenkinti – ir vartotojai, ir savivaldybės, ir komunalinių paslaugų tiekėjai, ir patys administratoriai. Bandant gesinti konfliktus ir užkišti žiojėjančias neūkiškumo skyles, į daugiabučių vidų bandoma brukti didmeninius tiekėjus – vandens, šilumos. Kaip visada tai baigiasi apgailėtinai (prisiminkime vien Karšto vandens tiekėjo brukimo daugiabučiams epopėją). Vargstam jau 20 metų su nugyvenamu didžiausiu šalies turtu ir perspektyvos neaiškios. Kartais pradedu įtarinėti, kad ne be reikalo – juk kol sistema suvelta ir neveikianti, vartotojai nepatenkinti, yra puikus veiklos laukas nebrandiems politikams – energingai daryti viešuosius ryšius apie tai kaip jie didvyriškai kovoja su šilumos, elektros, vandens, dujų tiekėjais. O jei vieną kartą sistemą imsi ir pagaliau sutvarkysi, vartotojai nebesikeiks, prieš ką tada reikės nuožmiai kautis rinkimų išvakarėse? Kada gi mes Lietuvoje įvesim elementarią, visoje Europoje veikiančią, daugiabučių valdymo sistemą: už namą atsakingas savininkas, jei savininkų yra daug, jie kurią Daugiabučio namų savininkų bendriją ir samdosi profesionalų ūkvedį. Toks ūkvedys atstovauja namo savininkų interesus ir namui profesionaliai perka reikalingas paslaugas (nuo laiptinių valymo iki renovacijos) konkurencinėje rinkoje. Dabartinė tvarka, kai daugiabučio administratorius tuo pat metu perka paslaugą namui (viena prekystalio pusė) ir pats ją parduoda namui (kita prekystalio pusė), sukuria situaciją kai namų savininkų, kaip pirkėjų neatstovauja niekas. Tai yra grubi ir nepataisoma sisteminė klaida, kai tas pats asmuo yra ir pirkėjas, ir pardavėjas, tai yra nei vienos iš pusių neatstovauja tinkamai. Kada gi šį pakankamai elementarų reikalą sutvarkysim Lietuvoje? Deja, to nereikia Vilniui, todėl prognozės niūrios – vargsim dar ilgai…

P. R. Šimašius problemą formuluoja kiek poetiškai:“Kodėl? Todėl, kad jie gali spręsti už save, o miestų gyventojai (kad ir to paties Vilniaus) tiesiog kaip baudžiauninkai yra laikomi įkaitais. Baudžiava, prieš šimtą penkiasdešimt metų buvusi kaime, moderniais pavidalais atslinko į miestą.“

Labai gražus priešrinkiminis šūkis. Bet toks ne ekonomistiškas. Nes kokie konkurencijos mylėtojai bebūtumėm, tenka pripažinti, kad yra dalykų, dėl kurių verta susitarti vieną kartą ir nevelti ginčų nuolat. Pvz., kad turim vieną teismų sistemą, kad turim vieną valiutą, kad eismas vyksta dešiniąją kelio puse. O gal padarom nebaudžiavinę tvarką keliuose – lai kiekvienas demokratiškai nusprendžia kuria kelio puse jis nusiteikęs šiandien vežti vaikus į mokyklą..? Tiesa, nutarimas, kokios energijos tiekimo sistemos bus Lietuvoje, buvo priimtas senai. Bet jis jau padarytas ir į tai investuota labai daug mūsų resursų. Kaip šia sistemas plėtoti, kad jos atitiktų šiandienos vartotojų poreikius ir yra skaičiuojama bei apibrėžiama p. R. Šimašiaus išjuoktuose šilumos tiekimo specialiuose planuose. Šaipytis galima, sako padeda grožiui. Bet vertėtų prisiminti, kad būtent šie alternatyvų skaičiavimais paremti ir ilgalaikę perspektyvą vertinantys planai leido Lietuvai nepasekti kai kurių mūsų post-sovietinių kaimynių, pvz., Gruzijos išmintu takeliu: CŠT sugriauta, dujų nėra, parkai, suoliukai ir viskas kas dega jau sukūrenti buržuikose, daugiabučių butai kartais pašildomi elektra. Tam nuo artimiausios pastotės iki kiekvieno buto atvestas elektros kabelis (reikia pamatyti kaip atrodo devynaukščio laiptinė). Kadangi pastotės galios visiems nepakanka, po nešvelnių ginčų sudaromas planas kada kuris butas įsijungs elektrą, – pasišildys, išpraus vaikus, apsiskalbs. Kadangi norinčių „teisingai“ pajunginėti – pilnas namas, pastotėje budi pora kalašnikovais ginkluotų vyrukų. Tokia šilumos tiekimo konkurencinė rinka net ir atspariems kalniečiams tapo nepakenčiama, tad Tbilisis skelbia planus atstatyti CŠT ir pirmu etapu investicijos sieks apie 3 milijardus dolerių. Tad gal smagiau gyventi „centralizuotoje šilumos tiekimo zonoje“ nei „pabėgių naudojimo malkoms zonoje“? O už tris milijardus dolerių ne tik Vilniaus, bet ir neVil iaus CŠT tiekimą aptvarkyti pavyktų labai padoriai. Kartais verta išvažiuoti toliau nei Vilniaus pakraštys, į Lietuvą, o ten galima pasižvalgyti į kaimuose dar nenugriuvusias „chruščiovkas“, kiekvienam bute turinčias po buržuiką ir kaminėlį iškištą pro langą. Priešgaisrinės specialistai ten tik retkarčiais užsuka pasirinkti baudų, nors statistika apie sprogimus tokiuose namuose ir smalkėmis apsinuodijusius gal net ir Vilnių pasiekia.

Su nuomone, kad „Norint, kad už šilumą būtų mokama adekvačiai, tiesiog būtina suteikti žmonėms (atskiroms namų bendrijoms) teisę rinktis ir nustatyti, kad kiekvienas namas gali būti šildomas taip, kaip su paslaugos tiekėjais susitaria atitinkamo namo šeimininkai.“ galima sutikti, t.y. namas (bendrija), o ne butas yra tas vienetas, kuris derasi su paslaugų namui tiekėjais. Buto apskelbimas pirkėju ir yra viena pagrindinių klaidų, kurios neleidžia tinkamai ir civilizuotai prižiūrėti daugiabučių. O kad už šilumą būtų mokama adekvačiai, pirmiausia reikia adekvačius šilumos kiekius vartoti. Daugiau kaip 80 procentų CŠT sistemos klientų pastatų mirtinai reikalingas kapitalinis remontas, kurio metu dar ir „kailinukai“ pastatui būtų uždedami. Elementariai renovuotas daugiabutis suvartoja per pusę mažiau šilumos. (Galima ir daugiau sutaupyti, tik reikia spręsti ventiliacijos su rekuperacija diegimo technines problemas.) Analogija: dėl didžiulių sąskaitų už benziną žiguliuko vairuotojui keikti degalinės operatorių, kai paties automobilis neremontuotas 20 metų, kuriam trūksta dviejų ratų, o bakas kiauras ir iš jo kažkas srovele pilasi, yra švelniai tariant, negrakštu. O vat šilumos tiekėjus keikti – gero tono dalykas, kitaip rinkėjai nesupras… P. R. Šimačiau, ar yra tekę Jums matyti kaip atrodo mūsų sovietinių daugiabučių termovizinės nuotraukos? Iš lauko pusės žiūrint galima radiatorių sekcijas suskaičiuoti! Koks reglamentas ar STR‘as trukdo šiandien daugiabučių savininkams realizuoti ne tik teisę, bet ir pareigą namus tinkamai prižiūrėti? Todėl adekvačiai siaubėtis šilumos sąskaitomis galima tada, kai pavyks adekvačiai įvertini nuosavas pastangas adekvačiai spręsti šilumos švaistymo problemą nuosavame name.

Citata: „Be jau minėtų savivaldybių sprendimų šią teisę riboja ir Statybos techniniai reglamentai, pavyzdžiui STR 2.08.01:2004 „Dujų sistemos pastatuose”.

Sprendžiant iš dėstymo nuotaikos, galima spręsti, kad Statybos techniniai reglamentai, pavyzdžiui STR 2.08.01:2004 „Dujų sistemos pastatuose” irgi yra kvailas konkurencijos ribojimas? Man kaip inžinieriui, pratintam atsakingai žiūrėti į saugumo techniką, kažkodėl šiurpuliukai per nugarą nubėga pagalvojus apie STR‘ų naikinimą kaip konkurencijos skatinimo priemonę. Ar tų dešimčių aukų kurias kasmet nusineša sprogimai nesaugiai naudojant dujas mums atrodo kiek per maža?

P. R. Šimašius rado tik du CŠT privalumus. Aš sutrikęs. Keista, nes pamenu įdomų LLRĮ darbą apie centralizuoto šilumos tiekimo sektoriaus liberalizavimo galimybes kai jam vadovavo p. R. Šimašius. Darbe taip nuprimityvinta nebuvo. Buvo paminėta, kad didelių kiekių gamybos ekonomija yra būdinga CŠT, kad atsiranda galimybė deginti taršų (pigesnį) kurą, kokio daugiabutyje šiaip jau nedeginsim (atliekas, durpes, mazutą, skiedras), kad didelėj katilinėj į kaminą pučiamus dūmus galima išvalyti (ko buržuikos savininkas nedarys), kad CŠT privalo turėti rezervinį kurą (kas ištiks labai gero dujinio katilo turėtoją kai mieli kaimynai Rytuose praneš naujieną, kad dujų tiekimo vamzdžio atšaką į Lietuvą reikia paremontuoti, tik tam nėra pinigų, todėl jis „laikinai“ užsuktas? ), kad į CŠT tinklą šilumą gali tiekti keli gamintojai naudojantys skirtingas kuro rūšis, todėl galima realiai išpešti naudos iš kuro rinkos kainų pokyčių (suinvestavęs 10000 Lt į buto atjungimą nuo namo šilumos sistemos ir dujinio katilo sumontavimą, kiek gi dujų tiekėjų Lietuvoje siūlo konkurencines paslaugas? Garsiai suskaičiuokim?), kad per CŠT sistemą galima panaudoti termofikacinėse elektrinėse pagamintą šilumą (aksioma, kurią žino jau energetikos antrakursis: gaminant elektrą ir šilumą atskirai kondensacinėje elektrinėje (naudingo veiksmo koeficientas apie 0,4) ir katilinėje, kuro sunaudojama daugiau ir yra tai yra brangiau nei bendra gamyba termofikacinėje elektrinėje (NVK siekia bent 0,8)), galima naudingai panaudoti pramonės įmonių perteklinę šilumą (pvz. Kėdainiai, Klaipėda), kad šilumos vartotojui nereikia pačiam sukti galvos dėl malkų atvežimo, kapojimo, pelenų šalinimo ir pan. Visus šiuos privalumus įvertino ne tik sovietai. Už juos mūrų stoja visa Skandinavija, o į juos dairosi didelė dalis Europos. Keista, bet p. R. Šimašius visuos šiuos CŠT privalumus atmeta kaip nereikšmingus arba reikšmingus tik estetine prasme („Gal kam ir estetiškiau atrodo keli labai dideli kaminai nei daug mažų.“). Net paminint „miestas skendės dūmuose“ ir taip akivaizdžią problemą padaroma pribloškianti išvada: jei ir atsiras daug naujų kaminų vartotojui panosėj, tai ir gerai, nes… jau ir taip orą labai gadina automobiliai! O jei dar prisiminus, kad atliekų tvarkymas artimiausioje ateityje neišvengiamai brangs, tai galima pasvarstyti ne apie atliekų rūšiavimą ir deginimą specializuotuose fabrikuose, kurių 70 procentų kainos sudaro filtrai, o tiesiog neišeinant iš nuosavo buto. Juk taip pigiau! Žodžiu, jei per daug prisiuostote visokių kancerogenų, tai mes jums padėsime prisiuostyti dar antra tiek! Kažin tokią mintį palaiko ir sveikatos ministras?

Apie p. R. Šimašiaus įsitikinimą jog netiesa, kad nuo CŠT atsijungus daliai vartotojų, likusiems kaina didės. Kažkaip nepatogu darosi už laisvos rinkos instituto prezidentą, kuris nuduoda, kad nežino, jog CŠT pastovios sąnaudos, skirtos vamzdynų priežiūrai, remontui, meistrų algoms, sodrai, mokesčiams ir pan., yra dalinamos visiems sistemos vartotojams. Atsijungiant paskiriems vartotojams, vamzdynų ilgiai nesutrumpėja, diametrai jų nesumažėja, nuostoliai nesumažėja, meistrų priežiūrai reikia ne mažiau, mokesčiai irgi nemažėja. Tad išlaidos CŠT sistemos išlaikymui nesumažėja. Atlikus nesudėtingą aritmetinį veiksmą, akivaizdu, kad likusiems vartotojams kaina auga. Galbūt ministras kalba apie atskirų mikrorajonų atjungimą nuo CŠT ir prijungimą prie kažkokios kitos energijos tiekimo sistemos (paminėti miestų centrai, pakraščiai)? Na, pirmiausia tai jaučiamas kažkoks neatitikimas visai rašinio dėstymo dvasiai, kur sakoma, kad „visi tiekėjai visiems vartotojams visame mieste“. Antra, realybė tokia, kad didžiuma atveju pilnai pakeisti CŠT sistemą nėra kuo, nes nei elektros, nei dujų tiekėjai neturi tokių pajėgumų, kad galėtų be labai rimtų investicijų patiekti reikiamus energijos kiekius tuose mikrorajonuose, kur dabar veikia CŠT. Apie tai vienareikšmiškai rodo p. R. Šimašiaus išjuoktieji šilumos tiekimo specialieji planai, kuriuose buvo ne filosofuota, o skaičiuotos galimos alternatyvos. Ir trečia, priešingai nei įtarinėja autorius, atsijunginėti nori ne miestų pakraščiai, o centruose gyvenantys pasiturintys miestiečiai, todėl laisvo migravimo pasekmės butų prastos: pirmiausia atsijungtų tie, kurie turi finansinių galimybių pertvarkyti savo būstus dujiniams katilams (baikim svaigti apie malkas ir šilumos siurblius miestų centruose, su malkom daug vargo ir dūmų, o šilumos siurblius senamiestyje nėra kur diegti), likusiems CŠT kaina didėja, tada ir mažiau ekonomiškai pajėgūs suskumba sprukti, kaina dar labiau kyla. Šią spiralę jau patyrėm nuosavais kailiais (piniginėm) XX amžiaus pabaigoj. Tokios spiralės pakartotinio užsukimo labiausiai tikėtinas rezultatas: į naujus katiliukus investuota, dėl smulkumo bendras efektyvumas prastas, mieste smogas, CŠT kainos didelės, investicijų atstatyti nėra iš ko, o CŠT klientai – socialiai remtini bendrapiliečiai, kurie patys savimi nesirūpino ir nesirūpins (užtat moka garsiai piktintis ir gauti socialinę paramą). Ar tai ir yra mūsų siekis?

Beje šnekant apie norinčiųjų atsijungti nuo CŠT motyvus. Pats esu šnekinęs ne vieną dešimtį šaltuose namuose gyvenančių, dideles sąskaitas gaunančių ir kantrybės netekusių žmonių. Atsijungimui rimtai nusiteikę ir pasiskaičiavę žino – dujos bus brangiau, malkų skaldymas ir dūmais prakvipę namai nedžiugina. Bet vilioja galimybė pačiam reguliuoti šilumos suvartojimą – „kiek man reikia, tiek ir atsukau“. Bet tai yra pastato savininko problema, o ne CŠT kaip technologijos bėda! Namo šildymo sistemos sutvarkymas, kad būtų galimybė reguliuoti šilumos vartojimą kiekviename kambaryje yra pastato modernizavimo (renovavimo) privaloma sudėtinė dalis. O tuo turi užsiimti ne kas kitas, o pastato savininkas (-ai).

Apie konkurencijos požymius pagal R. Šimašių.

„Pirma, norint statyti ar rekonstruoti namą ar butą nebus reikalaujama jokių suderinimų su jokiu monopolistu (lygiai kaip nereikalaujama suderinimų kaip bus užtikrinama prieiga prie interneto, telefono, televizijos).“

Sveiki sugrįžę į viduramžius! Atmeskim šimtametę miestų statybos patirtį. Velniop visokius urbanistus ir miestų plėtros planuotojus. Nuo šiol jokių derinimų su elektrikais, šilumininkais, vandentiekininkais ar dujininkais. Statykim kas kaip ką nori: šulinius kaskit kur patogiau, fekalą galit versti į gatvę. Šildytis galit kuo patinka – pigiau deginti bambalius, atidirbusius tepalus ar pabėgius? Tai ir kūrenkit! Trukdo STR‘as kaip eksploatuoti dujas? Atšauksim ir pamiršim. Jei kaimynas iš apatinio aukšto tau po palange iškiš kaminą, galima jam liežuvį parodyti arba iš pykčio vandeniu užlieti. Tuos elektrikus – grobuonis irgi galima sutramdyti – kiekvienam į vonią po dyzelinį generatorių! Dūmus išvedam į ventiliaciją ir tiek bėdos.

„Antra, statant ar rekonstruojant (arba netgi nestatant ir nerekonstruojant) pasipils pasiūlymai šildytis vienu ar kitu būdu, panašiai kaip kad šiandien vis kas paskambina norėdamas, kad pakeisčiau mobilaus telefono operatorių.“

Ar mes dar vis rimtai visą šią superbrangią infrastruktūrą derinsim prie interneto tiekėjų geros praktikos? Gal telekominikacininkai jau investavo šimtus milijardų ir beliko iš jų pasimokyti kaip tai daroma? Ar lyginam palyginamus dalykus?

„Trečia, statytojus, savininkus, bendrijų pirmininkus šilumininkai, dujininkai, elektrikai ir alternatyvios energetikos tiekėjai apipils realiais skaičiavimais kodėl labiau apsimoka jų siūloma paslauga, o jei neapsimoka – pasiūlys realią pagalbą kaip renovuoti būstą, atlikti šilumos auditą, sureguliuoti šilumos vartojimo kiekius, etc. O mes, vartotojai, jų purtysimės kaip kad dažniausiai šiandien purtomės tų, kurie paskambinę telefonu mums siūlo puikias kojines už gerą kainą.“

Pastatų modernizacija (renovacija) darys ne šilumos tiekėjai, ne dujų tiekėjai, ne malkų tiekėjai ir ne elektrikai. Tuo užsiimti neišvengiamai turės namo savininkas ar savininkai. Idėjos, kad namų renovacija galbūt pasirūpins energijos tiekėjai, yra ne problemos sprendimas, o problemos darymas, ką jau aptarėme. Čia kaip bandymas prispausti autobuso savininką stengtis, kad keleiviai pirktų dviračius, ar pienininką, kad jis agituotų klientus keisti pieną į girą. Manau visi suprantame, kad malkų pardavėjas žadantis renovuoti man katilą ir apšiltinti stogą, nedarys to už dyką. Ar ne? Ko gero tos išlaidos bus įtrauktos į malkų kainą. Paprastai kalbant tai yra „mobilus telefonas už vieną litą“. Telefonas ne 1 litą kainuoja, už telefoną pinigus sumokės ne kas kitas, o vartotojas. Ir gal net daugiau nei jis kainavo pardavėjui, juk vartotojas tai nelabai ir žino kiek gi tas telefonas kainavo… Bet jei ir apmovė vartotoją su tuo mobiliu, tai šnekam apie kokį šimtą litų. Tuo tarpu pastatų ir jų inžinerinių sistemų modernizacija kainuoja ne šimtą litų. Tokio vidutinio daugiabučio sutvarkymas kainuoja pusantro milijono. Jei įvertinsim, kad miesto energetiniai tinklai irgi verkiant laukia investicijų, sumos dar auga. Įtariu, kad už tokias sumas ypatingai puikios kokybės kojinių mes net dviese su p. R Šimašiumi per gyvenimą nesutrinsim…

„Ketvirta, centralizuotos šilumos tiekėjai pasiūlys šilumos nuolaidas, jei butas ar namas stovi jų išplėtotos infrastruktūros zonoje. (Kita vertus, jie sakys, kad negali pasiūlyti nuolaidos, arba net turi prašyti didesnės kainos, kai namas toli nuo jų infrastruktūros.)“

Šilumos tiekėjai pasiūlys šilumos nuolaidas? Naivu. Šilumos ūkis prireguliuotas tiek, kad nesugeba užtikrinti investicijų net minimaliai sistemų atstatymo apimčiai, įranga sensta, remontams išlaidos didėja. Nuolaidų galima tikėtis iš pelningos veiklos. Deja su pelnais CŠT sistemoje yra prastai, priešingai nei piktiems rinkėjams kažkas seka pasakas apie pasakiškus energetikų viršpelnius. Čia tik savivaldybių politikai prieš rinkimus būna labai nusiteikę daryti „šilumos nuolaidas“, t.y. dėl ko valdantieji, jau po rinkimų, stvarstosi už galvų. Esant dabartinei šilumos tarifų nustatymo tvarkai, kai jas skaičiuoja CŠT įmonė, tvirtina savivaldybė, paskui derina Kainų komisija, daryti nuolaidų šilumos tikėjas neturi teisės. Todėl kainodaros principai laisvinant rinką turės keistis iš esmės. Bet „baudžiavos mažinimo“ plane tai nebuvo paminėta niekaip.

„Žodžiu, jei kam tikrai rūpi šilumos vartotojai, o ne kaip pašpilkuoti politinį konkurentą pasinaudojant šilumos vartotojų nepasitenkinimu, tai būtina leisti šilumos tiekimo konkurenciją – panaikinti zonavimą, leisti šilumos tiekėjams mažinti kainą atskiroms vartotojų grupėms, sudaryti vienodas konkuravimo sąlygas.“

Konkurencija reikalinga. Ten kur įmanoma. Tarp skirtingų gamintojų naudojančių skirtingą kurą. Esu įsitikinęs, kad didžiuosiuose Lietuvos miestuose startuoti diegiant vienintelio pirkėjo modelį (Single buyer) su aukcionu jau dabar yra įmanoma ir tam net didžiulių teisinio reguliavimo pokyčių nereikia. Ir didžiulių investicijų nereikia. Sėkmingai startavus, galima palaipsniui laisvinti vartotojus ir nuosekliai pereiti prie trečios pusės priėjimo modelio (Third Part Access) variantų su visais nepriklausomais gamintojais, su tinklų ir balansavimo operatoriais, su nepriklausomais tiekėjais. Tam reikės kantrybės, laiko ir brandaus politinio požiūrio. Tai pasiekus galima pasvajoti ir apie biržą.