Nenoriu pamokslauti ar leistis į svarstymus, kas kaltas, ko nematė ar nenorėjo matyti kaimynai, auklėtojai, socialiniai darbuotojai, policininkai ir tyrėjai. Neturiu atsakymo, kodėl niekas nepadėjo apginti mušamos mamos, o po to nesugebėjo padėti vaikui.

Tegaliu pasidalinti vienu pastebėjimu. Ne sykį sakiau – Lietuva nėra sala vidury vandenyno. Nesame izoliuoti, atskirti, vieniši. Kai blogai, galime kreiptis pagalbos ir ją gauti.

Nuoširdžiai nesuprantu, kodėl po tragiškų įvykių Lietuvos valdžia dar kartą užsibrėžė greituoju būdu „atrasti“ ir įgyvendinti tą naują mistiškai apibūdinamą „algoritmą“, kuris esą užtikrins, kad visos tarnybos dirbtų tinkamai, kad tragedijos nesikartotų ir kad kažkam nebereiktų duoti Seimo į teismą…

Jei to „algoritmo“ neradome porą dešimtmečių, kaip tą padarysime per naktį? Neverta išradinėti dviračio. Galima pripažinti: čia nesusitvarkom, reikia pagalbos. Nesusigūžkime, atsigręžkime į geriausius Vakarų valstybių pavyzdžius ir pritaikykime juos Lietuvoje.

Taip, turime aiškiai apibrėžti visų rūšių smurtą, uždrausti fizines bausmes. Bet nekurkime įstatymų vardan įstatymų, neužsiimkim saviguoda. Tie tikrai reikiami įstatymai, o svarbiausia – jų įgyvendinimo būdai, atsakingų tarnybų veikimo principai – jau sėkmingai veikia visai greta mūsų. Kodėl nenorime vadovautis sėkmės istorijomis? Jei nepatinka skandinavų modelis, galima atsigręžti į Didžiosios Britanijos ar kitų valstybių patirtį. Į šalis, kurios nebado akių juodose vaikų mirčių statistikos suvestinėse, kurios pasiekė rezultatų ir gyvena saugiau.

Jei bėda tik įstatymai ar atskirų institucijų nesusikalbėjimas – būtų paprasta. Pasmerkti ir nuteisti – viena, padėti – didesnis dalykas. Jei sustabdysime nevaldomą smurtą prieš moteris ir vaikus, tai bus geriausia dovana Lietuvos šimtmečio minėjimo proga. Tuo galėsime didžiuotis labiausiai. Reikia pasistengti, bandyti. Nesame pasmerkti, nesame vieni.