Garsių verslo vardų investicijų atitraukimas iš Lietuvos praėjusią savaitę sukėlė tikrą audrą viešojoje erdvėje. Kiekvienu atveju tokius įmonių strateginius sprendimus galėjo nulemti kiek skirtingas kompleksas priežasčių. Vis dėlto, akivaizdu, kad Lietuvos reguliavimo aplinka galėtų būti draugiškesnė tiek dideliems verslo vardams, tiek mažoms įmonėms.
Šiandien populiaru kalbėti apie pasenusį darbo kodeksą ir neefektyvią socialinio draudimo sistemą, kurie apsunkina spartesnę verslo plėtrą, darbo vietų kūrimą ir atlyginimų augimą. Vis dėlto yra dar bent trys dalykai, kuriuos turėtume pasiekti verslo sąlygų gerinimo srityje.
1. Iš esmės keisti priežiūros institucijų požiūrį į verslą
Šiandien Lietuvoje veikia 68 institucijos, kurios vienaip ar kitaip atlieka verslo priežiūrą. Tarp jų yra gerai žinomos didelės agentūros tokios, kaip Valstybinė mokesčių inspekcija, Maisto ir veterinarijos tarnyba ar Valstybinė darbo inspekcija, tačiau yra ir mažesnių agentūrų, reguliuojančių konkrečią verslo veiklos sritį.
Liberalams dirbant Vyriausybėje buvo pradėta įgyvendinti verslo priežiūros institucijų pertvarka. Reforma siekė sumažinti naštą verslui ir žmonėms, buvo siekiama mažinti korupcijos prielaidas, užtikrinti, kad priežiūros reikalavimai būtų suprantami, lengvai ir patogiai prieinami. Priežiūros institucijos turėjo tapti verslo konsultantėmis, o ne baudėjomis. Dešiniuosius pakeitusi A. Butkevičiaus Vyriausybė taip pat nenubraukė šių tikslų, tačiau proveržio pertvarkoje jiems pasiekti nepavyko.
Pradedantys verslininkai vis dar skundžiasi, kad užuot konsultuodami, kaip pažeidimų nepadaryti, priežiūros inspektoriai a priori ateina fiksuoti pažeidimų ir verslą vertina tik kaip pažeidimų šaltinį. Štai, pavyzdžiui, pirmaisiais verslo veiklos metais iš tiesų dalis institucijų pradedančio verslo nebaudžia. Tačiau jau antraisiais metais verslininkai yra nubaudžiami ir už pirmuosius. O tai juk yra tikra reformos keltų tikslų pornografija.
Taigi turime grįžti prie verslo priežiūros institucijų pertvarkos, iš esmės keičiant požiūrį į verslą ir į institucijų veiklos misiją. Ne užfiksuotų pažeidimų skaičius, o pažeidimų sumažinimas bendromis jėgomis turi tapti visų priežiūros agentūrų veiklos standartu. Būtina sustiprinti institucijų tarpusavio bendravimo tinklą, pagaliau suformuoti vientisą požiūrį į verslą ir vieningas procedūras, sukurti atvirą bendravimą. Valdantieji turi prisiimti lyderystę ieškant politinio susitarimo dėl priežiūros institucijų ir jų funkcijų konsolidavimo, ko deja, per pastaruosius ketverius metus neišvydome.
2. Supaprastinti reikalavimus ir pagreitinti procedūras
Net ir įgyvendinus pirmąjį punktą, verslininkams (ypač pradedantiems) gali būti sunku atitikti įvairius reikalavimus, kurių yra gerokai per daug. Visi, kurie, pavyzdžiui, bandė atidaryti lauko kavinę, gerai žino, kokį kryžiaus kelią reikia nueiti – tiek valstybės institucijose, tiek ir savivaldoje.
Savo ruožtu Vilniaus savivaldybėje dirbame tam, kad paslaugos verslui ir gyventojams būtų greitesnės ir paprastesnės. Pavyzdžiui, praėjusiais metais savivaldybė savo paslaugas teikė vidutiniškai 7 dienomis greičiau nei metais prieš tai. Leidimai lauko reklamai 2015-aisiais išduoti vidutiniškai 15 dienų greičiau nei 2014 m. Teritorijų planavimo dokumentai 2015 m. buvo įregistruojami net 24 dienomis greičiau nei 2014 metais. O formalių leidimų renginiams, jeigu jais nestabdomas eismas ir neprekiaujama alkoholiu, išvis atsisakėme. Vis dėlto dar daug darbų reikia nuveikti čia, vietos lygmenyje.
Tuo tarpu verslą prižiūrinčios nacionalinės agentūros yra pavaldžios skirtingoms ministerijoms, todėl ir situacija jose yra pakankamai skirtinga, nes priklauso nuo ministerijos vadovybės požiūrio. Pagaliau, kai kurios agentūros yra tokios stiprios, jog netgi sunku pasakyti, kokiam ministrui yra formaliai pavaldžios. Tai geriausiai išryškėjo ,,Judex“ koldūnų ir Maisto ir veterinarijos tarnybos atveju.
Taigi norint pasiekti esminį pokytį supaprastinant verslo reguliavimą ir pagreitinant procedūras nacionaliniu mastu reikia aiškios Vyriausybės vadovo lyderystės reikalaujant kiekvienoje institucijoje peržiūrėti reikalavimus, juos paverčiant paprastesniais, labiau atitinkančiais XXI amžiaus realijas. Tai, kaip keičiasi institucijų veikla, geriausiai atskleistų grįžtamojo ryšio vertinimas – kai klientai, šiuo atveju verslas, būtų periodiškai apklausiami apie valstybės institucijų teikiamas paslaugas.
3. Neapmokestinti reinvestuojamo pelno
Anksčiau įvardinti du punktai reikalauja didelio politikų ir tarnautojų įsitraukimo bei nuolatinio dėmesio reformos įgyvendinimui, tuo tarpu trečiasis gali būti įgyvendintas pakeitus įstatymą Seime ir gerai pasiruošus jo įgyvendinimui Finansų ministerijoje.
Šiuo metu įmonės uždirbto pelno, nepaskirstytų lėšų panaudojimas įmonės veiklai plėtoti Lietuvoje yra apmokestinamas 15 proc. tarifu. Tuo tarpu Estijoje taikomas 0 tarifas. Tai reiškia, kad Lietuvos įmonėms yra sunkiau investuoti į plėtrą, tobulesnes technologijas nei kaimyninėje šalyje.
Lietuvos laisvosios rinkos instituto atliktos apklausos duomenimis, apie 70 proc. rinkos dalyvių tvirtino, kad siekiant didinti įmonių investicijas, skatinti ekonomikos augimą ir užtikrinti naujas darbo vietas reikalinga atisakyti reinvestuojamo pelno apmokestinimo. Taigi turime pasiekti, kad įmonių pelnas apmokestinamas būtų tik jį išsimokant. Tokie Pelno mokesčio įstatymo pakeitimai leistų lengviau pritraukti užsienio investicijas, diegti inovacijas, plėstis ir didinti atlyginimus.
***
Lietuvoje gyvena daug iniciatyvių ir darbščių žmonių, kurie nebijo imtis verslo. Štai Eurostato duomenimis, Lietuvoje kasmet įsteigiama apie 40 tūkst. naujų įmonių. Tuo tarpu Latvijoje apie 15 tūkst. Estijoje – 8 tūkst. Iš tikrųjų Lietuvoje įsteigti įmonę nėra sunku. Turint elektroninį parašą, tai paprasta padaryti per keletą dienų keleto kompiuterio klavišų pagalba. Visai kas kita yra vystyti veiklą, kurti naujas darbo vietas, plėstis ar tiesiog išgyventi.
Verslo sąlygų gerinimas turi tapti naujo Seimo ir Vyriausybės prioritetu. Suprantu, kad ,,Judex“ koldūnų fone apie verslo priežiūros supaprastinimą kalbėti yra nepopuliaru. Galbūt todėl nei viena kita partija apie tai ir nekalba. Vis dėlto valstybė neturėtų mušti sąžiningų darbščių žmonių dėl keleto galimai piktnaudžiaujančių. Politikų ir valstybės tarnautojų užduotis yra sukurti tokias taisykles, kurios būtų suprantamos, taikomos visiems vienodai ir paprasčiausiai netrukdytų įgyvendinti idėjų.
Aušrinė Armonaitė, laikinoji Vilniaus liberalų pirmininkė, Vilniaus m. tarybos Aplinkos ir energetikos komiteto pirmininkė