Į pirmą susitikimą po to, kas Liberalų sąjūdžio ir dabartinės Lietuvos politinės sistemos istorijoje tapo Juoduoju liberalų ketvirtadieniu, 2016-05-31 Kauno mokslo ir technologijų parko Žaliakalnio padalinio konferencijų salėje Kauno m. skyriaus Savišvietos grupės iniciatyva susirinkę laisvi žmonės bandė savo jėgomis suprasti nutikusius įvykius ir numatyti ateitį. Vakaro moderatorius Žygimantas Menčenkovas, pamatęs, kad Skyriaus narių poreikis išsakyti savo nuomones buvo itin didelis, korektiškai atsitraukė, pastumdamas savo originalų sumanymą tos dienos debatams į šoną, ir leido susirinkusiems kalbėti apie tai, kas jiems rūpėjo labiausiai. Pasisakymuose buvo liesta tiek naujausieji įvykiai Partijoje, tiek ir senesnės tendencijos Skyriuje. Toks moderatoriaus sprendimas pasiteisino su kaupu. Pirmiausiai, kaip pastebėjo Kauno m. skyriaus narys Vaidas Bernotas, ši diskusija nustebino jau vien dėl to, kad jo narystės Liberalų sąjūdyje metu yra pirmas kartas, kada kažkam Skyriuje pasidarė įdomi jo kaip Partijos nario nuomonė. Antra, po visų kalbų sekė ir iš anksto nesuplanuotas veiksmas: gimė rezoliucijos tekstas su raktiniais žodžiais perrinkti, debatai, vizija.
Per 24 val. po susitikimo pabaigos nuo Rezoliucijos neatsiribojo nei vienas diskusijos dalyvis, nors tokia galimybė buvo pasiūlyta. Rezoliucija teigia, kad (i) artimiausiu metu yra būtinas Partijos Valdybos perrinkimas, (ii) kandidatai į pirmininkus turi prisistatyti IX-ojo Suvažiavimo dalyviams klasikinių vakarietiškų kandidatų debatų forma ir (iii) išrinktasis pirmininkas turi iš karto po pirmininko rinkimų rezultatų paskelbimo savo ilgalaikę viziją Partijai kaip organizacijai pristatyti išsamios, programinės kalbos forma. Rezoliucija labai trumpai buvo paminėta Kauno m. skyriaus visuotinio narių susirinkime 2016-06-02. Jam pirmininkavę patikino, kad ji bus perduoda laikinojo Liberalų sąjūdžio pirmininko Remigijaus Šimašiaus domėn.
Suprasti įvykius niekada neužtenka tik vidinių pajėgumų, todėl antras susitikimas 2016-06-07 su kviestiniais svečiais buvo skirtas pergalvoti įvykius pasitelkiant žvilgsnius iš šono. Tokiais savo matymais sutiko pasidalinti švedas, dabar lietuvis ir jau ukrainietis Jonas Öhmanas, kuris, kol kiti miega, kariauja už mus visus; psichologas, streso valdymo ekspertas, VDU profesorius Aidas Perminas; dabar Danijos Jutlandijos pusiasalio šiaurėje gyvenantis Lietuvos politinio gyvenimo stebėtojas, internautams dėl savo tinklaraščio liberoblius.lt žinomas Giedrius Alasevičius.
Jonas Öhmanas savo kalbą pradėjo apie savo ir lietuvių kovą Ukrainos įvykiuose ir kare, tuo pačiu pereidamas prie pagrindinio įvardyto priešo – korupcijos. Ji, anot svečio, giliai persmelkusi visas gyvenimo Ukrainoje sritis. Jo manymu, Lietuva žymiai pasistūmėjusi link vakarietiško gyvenimo būdo, ko patys lietuviai nenori deramai įvertinti. Vis tik dar likę daug darbo, kad Lietuvoje būtų pažabota korupcija, kuri yra mąstymo ir veikimo stilius, brutalus savo prigimtimi ir valdomas stipraus poreikio viską naikinti. Pagrindinė J. Öhmano žinutė liberalams: suprasti save įmanoma tik per savo šalies praeitį, būtina telkti dėmesį į idėjas, o ne personalijų bei nutikimų aptarinėjimą ir mobilizuoti visas įmanomas jėgas korupcijos įveikimui pirmiausia savo galvose.
Į diskusiją įsijungęs Giedrius Alasevičius išsakė drastišką mintį: Lietuvoje liberalizmą atstovaujančios partijos nėra, o Liberalų sąjūdis tėra mažiausiai konservatyvi partija. Taip pat pasigendama Partijos vykdomo žmonių švietimo, aktyvaus supažindinimo su liberalizmo ideologija, nėra šviečiamojo pobūdžio centro. Taip pat nėra jokių bandymų apginti liberalizmą, kuris net universitetuose yra puolamas sistemiškai ir nekonstruktyviai. Anot G. Alasevičaus, kritikuojantieji liberalizmą nesulaukia rimto atsako iš liberalizmo šalininkų. Galiausiai susidaro tokia situacija, kai pamatai statomi ant sąžiningumo ir skaidrumo ignoruojant pačią liberalizmo ideologiją, o tada neišvengiamai griūna ir pats liberalo namas.
Prieš pradedant kalbėti profesoriui Aidui Perminui, diskusiją moderavusi Nomeda Repšytė paprašė visus atsukti savo galvose pastarųjų keturių savaičių chronologinį filmą atgal ir klausant profesoriaus patiems analizuoti konkrečius Juodojo ketvirtadienio, Trijų dienų su Antanu Guoga ir Antradienio aikštėje partinius veiksmus. A. Perminas supažindino su streso ypatybėmis, atsiradimo priežastimis, stresoriais, taip pat streso įveikimo būdais. Per klausimus ir diskusijas buvo galima išgirsti vyraujančią nuostatą, kad Partija vis dėlto dar išlieka streso būsenoje, o iš to atsiranda tikimybė padaryti naujas klaidas, mėginti įgyvendinti ne pačius adekvačiausius situacijai sprendinius. Pabaigoje psichologas teigė, kad krizė yra galimybė, kuria reikia mokėti pasinaudoti. Šis diskusijų segmentas pabaigtas pastebėjimu, kad nuolatinis bendradarbiavimas su įvairių sričių profesionalais, tame tarpe ir psichologais, būtų veiksmingas būdas pačiai Partijai kaip organizacijai profesionalizuotis.
Kiekviename Savišvietos grupės renginyje netrūksta diskusijų ir bandymų atsakyti į klausimus. Per šiuos du susitikimus Kaune pamąstymai sukosi ties tradiciniais politinio gyvenimo klausimais „Kur esame? Ką daryti?“
Kas turi veikti, šviesti, kelti ir formuoti partijos ideologiją? Atsakymai buvo nuo “mes patys” iki “vadovybės”. O ką turi daryti nariai? Per prievartą ir pareigą prisidėti prie Partijos judėjimo pagal jiems duodamus nurodymus iš viršaus arba laukti, kol lyderiai pagaliau atsisuks į Partijos narius kaip lygiaverčius partnerius ir bendrai pradės generuoti ir įgyvendinti konkrečius veikimo planus. Kiek tų pinigų reikia? Nuo estiško inovatyvaus taupumo iki amerikietiško godumo. Kiek yra Partijoje demokratijos ir ar jos iš viso reikia organizacijoje? Nuo demokratijos siekinių, kai mes visi kartu per bendrai pasiekiamą konsensusą kuriame ateitį, iki chroniškos demotyvuojančios ilgam būklės, kada pasiūlymai nuosekliai metų metais ignoruojami. Kokios galimybės veikti nariui? Nuo su niekuo nederinimo ir nekoordinuojamo partinio-politinio judesio iki susitaikymo, kad per daug konkurencingos iniciatyvos bus slopinamos, dažniausiai sėkmingai. Tų atsakymų tiek daug, jog kitas žingsnis turėtų būti jų sisteminimas, išsamus aptarimas, nukreipti į procesų Partijoje korektūras, netgi kaip kurių sukūrimą.
Ir čia tenka prisminti nuostabų Steveno Spielbergo filmą “Amistad”. Jis pasakoja apie vergų laive „La Amistad“ 1839 m. įvykusį sukilimą. Išsilaisvinę vergai, pasiekę JAV krantus, buvo perimti kaip nuosavybė; nuosavybė, kuri turėjo daugiau negu vieną savininką. Abolicionistų grupė, siekusi vergovės panaikinimo, ieškojo žmogaus, kuris galėtų teisme išlaisvinti vergus. Tam po rimtų dvejonių pasiryžta šeštasis JAV prezidentas Johnas Quincys Adamsas.
Pokalbyje su vienu iš įkalintųjų, vardu Sinkė, Adamsas klausia: „Ką darysim, kai eisime į Aukščiausiąjį Teismą ir tenai kausimės su liūtu, turėdami tik akmenį?“ Sinkė atsakė: “Mes į ten eisim ne vieni […], turėjau galvoj savo protėvius. Aš pašauksiu juos iš praeities, iš paties laiko priešaušrio ir maldausiu man padėti per nuosprendį. Pasisemsiu iš jų stiprybės, ir jie privalo ateiti, nes šią akimirką aš esu ta priežastis, dėl kurios jie gyveno”. Su tokiu atsakymu šeštasis Prezidentas atėjo į Teismą ir nugalėjo. Tuometinis JAV prezidentas Martinas Van Burenas be kita ko ir dėl šios istorijos pralaimėjo prezidentinius rinkimus 1840 m.; nesėkmė jį lydėjo ir per prezidentinius rinkimus 1844 m. bei 1848 m.
Viena visiškai aišku, jog kiekvienas bandė kažką pasakyti, bet tą mėginę, atrodo, atsimušė į būtinybės veikti sieną. Reikia veikti, atiduoti visas jėgas ir keisti situaciją. Jeigu iki krizės atrodė, jog pakeisti kažką pernelyg sunku ar neįmanoma, tai krizė pakeitė situaciją, kurioje mūsų visų bendras veikimas gali sukurti pokyčius. Įkvėpimo turime semtis iš Lietuvos praeities, iš tokių žmonių kaip Adamas Smithas ar Vytautas Martynas Kavolis, – bendrai liberalams yra daug inspiracijų šaltinių, tereikia jais naudotis. Neveiklumo inercijos įveikimas, stagnacinių įpročių sąlygotų sprendinių atsisakymas – tokios būtų geriausios Juodojo liberalų ketvirtadienio pasekmės organizacijai. Laikas neišvengiamai parodys, ar tai buvo įmanoma, ar Partijai norėjosi kitos, dar gilesnės krizės.
Žygimantas Menčenkovas ir Nomeda Repšytė
Dariaus Liukaičio nuotraukos