Pastarosios savaitės kaip niekada gausios įvykių ir emocijų. Dalyvavimo korupcinėse schemose galimai įtarimai krito ant Eligijaus Masiulio. Tada pasiutusios polkos šokiui žiniasklaida pakvietė Antaną. Tai davė garo!
Polka baigėsi. Prasidėjo kintančio tempo kontemporaris, kurio choreografiją rašo prokuratūra.
Lyg tyčia tą savaitę vyko šiuolaikinio šokio festivalis “Naujasis Baltijos šokis”. Tarp kitko, šio festivalio direktorius ir pagrindinis organizatorius – liberalų frakcijos narys Vilniaus miesto savivaldybėje Audronis Imbrasas gavo itin aukštą apdovanojimą iš kultūros ministro už savo darbą. Poroje šio festivalio spektaklių ir pats buvau: neabejotinos žvaigždės (puikavosi visuose renginio plakatuose ir posteriuose) štai šie kanadiečiai.
Po šiuo video atsirado komentaras (sakoma, kad autorystė pono Audriaus Radzevičiaus):
00:00 – idiliški Lietuvos politinis gyvenimo vaizdeliai
00:09 – Masiulis: „Ši diena yra juodžiausia mano gyvenime“
00:21 – Venskienė: „Klaupkis, Masiuli!“
00:45 – nepakartojama Guogos partija
01:23 – jungtinis žiniasklaidos ir apžvalgininkų choras
01:50 – socdemijos arija, perauganti į šventinę politinių zombių eiseną
02:05 – ateina Šimašius… Klausinėja kolegų, ar šie nematė juodosios partijos buhalterijos.
Dažnai, kai ima virti pyktis, nusivylimas, kai norisi rėkti ar verkti į pagalbą ateina humoras. O šių jausmų patyrė daugelis kolegų, su kuriais kalbėjau šia tema. Tuo mes ir esame geri. Esame geri, kad šis įvykis mums buvo emocionalus, o ne indiferentiškas. Esate geras žmogus ir geras liberalas, jei patyrėte stiprių emocijų. Ir tikriausiai taip pat skaitote ar kitaip dalyvaujate socialiniuose tinkluose (pvz. Facebook).
Socialiniai tinklai sustiprina įspūdžius bei emocijas. Facebook’e laikas eina daug greičiau, ten įvykių daugiau, jų koncentracija didesnė. Tačiau verta atsiminti, kad realus gyvenimas kiek kitoks: čia nevyksta viskas per vieną minutę, čia nebūtina atsakyti į komentarą čia pat ir tuoj pat. Čia įvykiai neprasidėjo prokuratūros pranešimu ar specialiaisiais agentais dar
ančiais kratas. Realiame gyvenime sprendimai buvo priimti anksčiau, įvykių grandinė vystėsi ilgiau, o prokuratūros pranešimas – vienas iš šių įvykių pikų. Tokių pikų, manau, verta tikėtis ir ateityje, bet tai nebus sprintas, o veikiau maratonas. Bent jau man tą sako visi, su kuriais apie tai kalbuosi.
Žiniasklaidoje dabar kalbama apie tai, kad liberalai mėgina atsiriboti nuo buvusio partijos pirmininko ir lyderio. Bet tai nėra kokia nors sensacija ar veidmainystė – mes juk visada nebuvome vieno žmogaus partija. Mes ne tie, kur sprendimus priima kažkas už uždarų durų. Mes esame tie, kurie sprendimus priimame demokratiniu būdu, atvirai, be baimės kritikuoti ar būti neteisingai nubaustais. Tačiau žmonės natūraliai kelia versijas, sugalvoja teorijas ir dabartiniams partijos lyderiams (o tikriausiai ir visiems kitiems) tenka įrodinėti, jog nesą kupranugariais. Anądien kolega (to kito darbo, kurį dirbu ne Vilniaus savivaldybėje) šypteldamas paklausė: “tai dar nesėdi?”. Belieka tik kvailai šyptelti ir atsakyti, kad dar ne… Pats jau rašiau tuose pačiuose soc. tinkluose, kad partijoje man nesiūlė dalyvauti kokiose nors korupcinėse schemose ir aš nemačiau panašių, ten kur žiūriu ir matau partiją. O jums ar teko? Jei taip – eskaluokite arba pasitraukite. Aš manau, kad tokiems šioje partijoje ne vieta. Taip pat mano ir tie, kurie pykstame ir jaučiame nusivylimo jausmą šių įvykių kontekste.
Bet gyvenimas tęsiasi. Darbus dirbti reikia, o ir dirbame. Ir tempas, kurį diktuoja meras ir savivaldybės administracija – didelis. Nesu tikras, bet kolegos užsiminė, kad Vilniaus miesto tarybos posėdžių per pastaruosius metus buvo daugiau, nei bet kada anksčiau. Dienotvarkės siekia 60 ir daugiau klausimų. Nors tarybos posėdžiai nėra tas tikrasis darbas, kuris reikalauja daugiausiai pastangų ar darbo. Žinoma, tenka pakentėti keletą valandų klausant opozicijos žodžių apie tai, kaip mes arba gadiname jų darbus arba, jeigu negadiname, tai darome tą patį, ką ir jie darę jau.
Iš vienos pusės reikia džiaugtis šia demokratijos švente, bet iš kitos – tai didele dalimi tėra spektaklis, kur pagrindinis režisierius (meras) mėgina suvaldyti įvairaus profesionalumo ir įvairių ambicijų aktorius, turinčius savo įsivaizdavimą apie tai ką ir kaip vaidinti. Bet retkarčiais pasitaiko ir juoko, ir aplodismentų.
Pagrindinis darbas Vilniaus savivaldoje vyksta tarp tarybos posėdžių. Aš dalyvauju keletoje darbo grupių: kiemų priežiūros ir tvarkymo, bei atvirų duomenų. Taip pat esu aplinkosaugos ir energetikos komiteto narys.
Kiemų priežiūros ir tvarkymo darbo grupės rezultatas: tvarkoma Neries krantinė (https://www.facebook.com/remigijus.simasius/posts/792989237504079), tvarkomi skverai (https://www.facebook.com/remigijus.simasius/posts/791667117636291). Ne pačioje grupėje, bet jos kontekste, kartu su savivaldybės darbuotojomis aiškinausi žemės sklypų formavimo procesą (juk tai dažnai svarbus dalykas norint susitvarkyti kieme): http://www.skirmantas-tumelis.lt/2015/07/10/penktadienio-schema-21/.
Atvirų duomenų grupėje pirmu smuiku groja Povilas Poderskis (mero patarėjas) ir groja jis tikrai puikiai. Aš tik stengiuosi jam padėti. Visų tos grupės darbų backlog’as: https://docs.google.com/spreadsheets/d/1-e__ODHSWTnAz5QZ3iGn0EBYZfsGQNCGU1H0Zxu5KJQ/edit#gid=0.
Šiame kontekste taip pat turiu iniciatyvą pakeisti Vilniaus miesto savivaldybėje brangų MS office paketą (na, ten Word’ai, exceliai, outlook’ai ir panašiai), beigi brangią pagrindinę operacinę sistemą (Windows) į atvirų duomenų paremtą programinę įrangą ir operacinę sistemą Linux. Jau pavyko suinstaliuoti keliems tarybos nariams Linux operacinę sistemą ir panašu, kad jie tuo džiaugiasi. Tarybos narius pasirinkau todėl, kad jie nenaudoja specifinės programinės įrangos, kuriai būtinai reikalingi Windows, o be to tai tie žmonės, kuriems pirmiausiai reiktų įrodyti šio sprendimo naudą.
Aplinkosaugos ir energetikos komitete svarstome atliekų reformą: http://www.skirmantas-tumelis.lt/2016/01/13/schema-31-vilniaus-atlieku-tvarkymas/. Turime pakeisti visą atliekų rinkimo ir rūšiavimo sistemą. Čia daugybė interesų. Svarbu viską padaryti kaip galima geriau ir nepadaryti klaidų.
Šiame komitete taip pat padedame savivaldybės administracijai kaip galima efektyviau panaudoti skiriamas lėšas aplinkosaugai http://www.skirmantas-tumelis.lt/2016/04/08/schema-32-pinigai-aplinkos-apsaugai/. Deja tai nėra taip paprasta. Administracijoje pasigendu rodiklių. Jų arba apskritai nėra diegiama arba jie neteisingi. Juk neteisinga, pavyzdžiui, “Triukšmo valdymo funkcijos įgyvendinimą” matuoti gautais pinigais ir tų pinigų įsisavinimu. Juk mes norime valdyti “triukšmo funkcijos įgyvendinimą”, o ne pinigų įsisavinimą. Reiktų gi kažkaip sužinoti kaip tie skirti pinigai padėjo valdyti tą triukšmą – pavyzdžiui sumažinti kur nors nuo kažkiek iki kažkiek. Tai atrodo savaime suprantama. Mane savivaldybėje tikriausiai jau vadina ponu “Rodikliu”. Jei nevadina, tai bent jau norėčiau, kad vadintų. Manau, jog įsidiegus gerą rodiklių sistemą ir ją teisingai valdant darbą efektyvinti galima daugybę kartų.
Rodikliai padeda ir skaidrinti veiklą. Rodikliai gali padėti iškrapštyti ir piktuosius niekdarius iš jų postų, jei tokių būna: http://www.skirmantas-tumelis.lt/2015/11/11/pranesimas-maldeikienes-forume.
Politika yra įdomi. Darbas įdomus. Tačiau nelengvas (kad ir ką besakytumėte).
Skirmantas Tumelis yra Vilniaus miesto tarybos narys, Aplinkos ir energetikos komiteto narys