Sustojus prie konteinerio, pagalvojau, kokia vis tik stebuklinga ta juostelė?! Nes šiandien ji ryžtingai perrišo tą simbolinį, juodą, perdirbto plastiko maišą, viduje palikdama tai, dėl ko tokio pobūdžio maišai įgauna prasmę. O išorėje liko tie, kas neįpratęs būti maiše, kas nesutiko į tokį lipti, nes supranta, ką tas maišas reiškia ir kas jame, tokiame perrištame neaiškios kilmės simboliu, galėjo nutūpti.
Sukandau stipriai dantis ir pajutau burnoje kraujo skonį. Pasidarė negera, nes įsivaizdavau vienai sekundei tą skonį burnoje tų, kuriems tai buvo paskutinis skonis jų gyvenime… Tada, 1940 metų pavasarį, Katynėje. Pradžioje iškilo vaizdai iš vakare per LRT žiūrėto filmo „Katynė“ (ačiū LRT už solidarumą), paskui vaizdai iš Ukrainos.
Tautiečiai, kas iš Jūsų šiandien galėtų nesudrebėjus rankai tokią juostelę sau prikabinti prie atlapo? Ir tai padaryti šalia Lenkijos vėliavos spalvos juostelės? Ką Jums reiškia šis simbolis?
Meskite į mane akmenį. Užverskite mane akmenimis, kad pasaulis nematytų gėdos mano akyse, o tai ką sukursite – bus paminklas mūsų, Lietuvos lenkų abejingumui sovietų okupacijai.
Pakelkite rankas, kad mano, kad sovietai mus „išgelbėjo“ nuo fašizmo, nes padėjo pamatus komunizmui mūsų šalyje? Jeigu vis dar taip manote? O kaip atrodė toji pagalba? Ar tai tas valymas 1940 metų pavasarį, kai šalis buvo „išvaduota“ nuo didelės dalies savo šviesuomenės Katynėje? Kadangi pagal Lenkijos karo prievolės sistemą visi aukštąjį išsilavinimą turintys asmenys privalėjo tapti rezervo karininkais, į sovietų rankas pateko didelė dalis įvairių tautybių Lenkijos inteligentų.
Priminsiu, jeigu kažkas mokykloje negirdėjo p. Tomaševskio paskaitos apie šią tragediją. Mažiausiai 21 768 žmonių – žvėriškos, masinės karininkų, policininkų, intelektualų ir civilių belaisvių, žudynės. Vėliau II pasaulinis karas… Ir pagaliau „išsvajota“ mūsų šalies „pergalė“.
Šėtonas nugalėjo velnią! Įklampino Rytų Europą ilgiems metams į pelkę, kurią šiandien mūsų tėvai, gyvenantys Vilniaus, Šalčininkų, Švenčionių rajonuose mums bando pavaizduoti kaip rojų žemėje. „Turtingi buvome, keliavome, darbą turėjome, kolchozai nebuvo išparceliuoti…“
Mūsų, Lietuvos lenkų jaunos kartos, Mamos ir Tėčiai, Močiutės ir Seneliai! Ar kelionės į Krymą ir Soči, darbas gamyklose už pinigus, kuriuos paskui gali laikyti taupkasėje, nes vis tiek už juos išskyrus acto nieko nenusipirksi, vienodi batai, vatnikai ir apgailėtinos rožinės su baltu pėdkelnės, kurios jau po 3 žingsniu gėdingai man, mažam vaikui nusmukdavo kone iki kelių… raktai ant 5 metų vaiko kaklo, nes nebuvo ką vogti iš namų, ir saldainiai „batonėlis“ kuriuos slėpdavote spintelėse „atsargai“, tai rojus? Ačiū jums už jūsų sentimentalią svajonę. Nesujaudino. Rimtai.
Siūlau eksperimentą svajonės įgyvendinimui: įsidarbinkite gamykloje, neikite į parduotuvę 3 savaites, arba eikite, bet imkite tik duoną ir actą, o dešros (3 rūšies), palaukite 4 valandas lauke. Štai jums ir svajonės išsipildymas! Vėl pinigai yra, vėl dešros nėra, vėl stabiliai dirbate gamykloje.
Mūsų Mamos, Tėčiai, Močiutės! Kodėl slapčia šluostote ašaras, kai „evakuojamės“ iš Lietuvos arba kalbame grįžę į gimtąjį kaimą apie tik apie orus, o mūsų akyse matote daugiau? Tai jūsų pasirinkimas, „rinkimų teisė“ ir jūsų „dovana“ mums. Jei šiandien renkatės gyvenimą šiukšlių maiše, perrištame „koloradine juostele“, o kalbėdami Putino lupomis, sąžinę tepate brolių, Ukrainiečių krauju, mums nepakeliui! Nežinau kaip jus, mano mieli tautiečiai bendraminčiai, arba kaip mus ten vadina?
„Litwinosaugumozydomasonobanderowcai“… Aš renkuosi gyvenimą kitoje šiukšlių maišo pusėje. Man žmogiškumas, tolerancija, santarvė ir nuoširdumas yra svarbiau už buvimą „savu“ tarp svetimų. Šis Rusijos propagandinis karas atėmė iš manęs ideologine prasme artimiausius ir brangiausius žmonės, bet nepalaužė!
Ponas Tomaševski! Jums reikėjo mano pavardės? Turėkite! Kad ponia Cytacka daugiau nesivargintų kopijuoti instrumentalumo mūsų problemoms neturinčias direktyvas į sekantį laišką man.
Turiu jums didelį prašymą, tik vieną, bet be galo svarbų: TIK NEBANDYKITE UŽ MUS KVĖPUOTI!
Vilniaus liberalės Renatos Underis straipsnis