Nuostabu, kad savo kalbą pradeda visiems suprantamais žodžiais, kalba jų kalba ir daro tai nuoširdžiai. Tokie renginiai vyksta visame pasaulyje ir turime prie to pratintis.
Mieli tautiečiai, lenkai. Mes galime visaip grumuliuoti šį faktą, o aš tame geste matau sviesią pusę. Tai ištiesta mums pagalbos ranka, draugystės gestas ir kelias santarvės link.
Atėjo neramūs laikai, mes turime susitelkti ir laikytis rimties. Už borto siautėja didelis ir neprognozuojamas „kaimyninis laivas“. Šiandien jis nuėjo kariauti pas savo brolį, skandina negailestingai jo vaikus, mes girdime jo audringus atgarsius, baisu, bet kai kas iš mūsų nesusigaudęs net bando jam ir pritarti bei paploti. Mes, šios šalies žmonės tarsi didžiulis kompasas laive.. Mechanizmas išsiderinęs, ne iki galo suvokiame, į kurią pusę turime atsigręžti, nes ritmą permuša triukšmas ir saldžios, bet tuščios vilionės už borto.
Šiandien jį, šį didelį laivą girdime, jaučiame į nugarą jo alsavimą, bet dar nematome, empiriškai jis dar neapčiuopiamas, bet akivaizdu, kad jis šalia, nes jo atėjimo požymius pažįstame iš praeities. Rytoj jis gali būti mūsų erdvėje.
Esame didžiulis 3-jų milijonų sraigtelių kompaso mechanizmas. Kiekviename žingsnyje, kiekvienas šio mechanizmo sraigtelis turi veikti nepriekaištingai ir reikiamu momentu būti rišamąja šio mechanizmo grandimi bei aiškiai rodyti mūsų laivui kelią. Tai gyvybiškai svarbu, nes mes, žmonės, esame atsakingi už tai, į kokį uostą nukreipsime savo laivą. Jam reikia kapitono, mes jį turime ir laikas pradėti juo pasitikėti. Kompasas laivo valdyti nesugebės, bet bus nepakeičiamu pagalbininku įveikiant bet kokią audrą.
Palaikyti krypti ir rodyti kelią atsakingas ir garbingas darbas, ne mažiau, negu kapitono darbas laive. Jeigu išsiderinsime ir pradėsime blaškytis, laivas nukryps nuo kurso, sunku bus visiems, ir mums ir kapitonui, o lengviausiai bus priešui. Turime tai suvokti ir palikti emocijas nuošalyje.
Perskaičiau labai daug įžeidžiančių komentarų prezidentės adresu. Man buvo nesmagu, nes pačiai tenka dažnai išgyventi tą patį. Noriu paguosti tuos, kas mumis ir vėl nusivylė.
Neskubėkite teisti mūsų visų. Tai kas matosi vandens paviršiuje ne visada yra vertinga. Ne veltui auksas skęsta vandenyje, bet ne viskas mūsų gyvenime auksas, kai kas dažniausiai išplaukia į paviršių. Labai džiaugiuosi, kad šį kartą to, kas išplaukė buvo nedaug.
Kodėl mūsų neina perprasti? – Atsakymas čia:
Kalbu apie mus, tuos, kuriuos kažkada pamiršo išleisti iš laivo triumo ir mėgautis laisve. Valgėme ją godžiai pro laivo skylutę ir laukėme, kol stebuklingas dangtis atsidarys ir mus kas nors išleis.
Drąsesni, tie jaunesni, kas nesuprato nelaisvės esmės drąsiau beldė į denį, kol vieną dieną kažkas pravėrė duris ir suprato, kad laivo dugne yra žmonės. Kiek išsigandę, nesavi, nuliūdę, bet nesužvėrėję. Tada kažkas iš esančių denyje bandė duoti ranką tiems, kas veržėsi į šviesą. Darė tai įnirtingai. Buvo ankšta, nes tie vyresni ir stipresni, stovintys tvirtai ant laivo dugno savo pagrindo prarasti nenorėjo, dar ir laivą pasiūbuodavo, kad įsitikinti, kad turi pagrindą po kojomis. O mes, buvę kažkada mažiai jau užaugome, ir stovėti ant vienos kojos bei žiūrėti į dangų pro skylutę noro neturėjome, juolab tie tvirtai stovintys siūbavo laivą, tai karto nuo karto įkrisdavome veidu į purvą. Tad kibome drąsiai į ištiestą ranką ir bandėme kapanotis į viršų.
Mus gaudė už kojų ir rankų, sakė neduok rankos priešui, bet mes lipome, lipome, lipome, nes norėjome savo patirties, kol atsisėdę ant denio supratome, kad nėra nieko geriau už laisvės gurkšnį ir nėra nieko teisingesnio už savo patirtį. Supratome, kad geriau stovėti denyje, negu būti užspaustam triume. Nesvarbu, kad kojos apdraskytos, galvos užmėtytos purvu. Mes stovėjome tvirtai, mūsų rinkosi vis daugiau. Šiandien mes tikime ir pasitikime, kad laiku įsikabinome į ranką ir jokiu būdu daugiau jos nepaleisime.
Ačiū gerb.Prezidente! Ačiū, kad einate santarvės keliu. Mes tikrai to nepamiršime ir drąsiai žengsime šalia! Jūsų ranka, šiltas palaikymas mums šiandien kaip niekad svarbus.
Lietuviai. Mes Jūsų draugai, šios nuostabios žemės vaikai ir Jūsų visų broliai ir seserys! Mumis galima pasitikėti, vesime drauge su jumis mūsų laivą į saugesnį uostą. Prižadu.