Judėjimo apribojimų turintys žmonės Vilnių vadina aklaviete. Ši žiema jiems buvo išskirtinai sunki: prastai valomi ir menkai barstomi pėsčiųjų takai privertė ne vieną tokį žmogų šaltuosius mėnesius leisti namuose. Kai kurie buvo priversti rinktis ne patogiausius viešojo transporto maršrutus, o tokius, kurių dėka galėjo apeiti miesto sniegynus. Viena veikli miesto gyventoja pasakoja, kad nukritus ant slidaus tako, jai teko rankomis šliaužti bandant pasiekti geriau nuvalytą ir mažiau slidžią pėsčiųjų tako vietą. Ir tai – 2019 metų Vilnius.
Bendraudamas su judėjimo apribojimų turinčiais žmonėmis miestą dabar matau jų akimis. Pradėjau pastebėti aukštus šaligatvių bortus, daugybę laiptų, neregių takais vadinamų faktūrų juostų trūkumą, garso signalų stokojančius šviesoforus bei daugybę kitų iššūkių, kuriuos neįgaliesiems kasdieniniame jų kelyje yra parengęs Vilnius.
Neįgaliųjų bendruomenės atstovai taip pat išskiria tas pačias problemas – nors Vilnius juda į priekį, tačiau itin lėtai ir vangiai. Kol miestiečiai džiaugiasi nauju viešuoju transportu, neįgalieji gauna dar vieną iššūkį. Į Vilniaus gatves išriedėję naujieji autobusai nėra pritaikyti neįgaliesiems. Juose trūksta patogios ir saugios vietos pasistatyti neįgaliojo vežimėlį, o kurtiesiems ar regos sutrikimų turintiems žmonėms jie yra visiškai nepritaikyti. Kita vertus, reikėtų pasidžiaugti privačiuoju vežėju Vilniuje, kurio transporto priemonės yra tinkamos neįgaliųjų bendruomenei. Apmaudu, kad šios miestiečių bendruomenės interesus patenkina tik privatus verslas.
Kitas pavyzdys – požeminė pėsčiųjų perėja Pilaitėje. Šis objektas yra tik vienas, bet puikus paskutinių keturių metų savivaldybės skubėjimo pavyzdys. Žinoma, džiugu, kad Pilaitės gyventojams buvo suteikta galimybė saugiai kirsti itin judrią gatvę savo mikrorajone, tačiau šios perėjos projektas nebuvo įdėmiai peržvelgtas prieš jį įgyvendinant. To pasekmė – sunkiai pasiekiamas prekybos centras neįgaliesiems, nes įrengti uždaroms patalpoms skirti keltuvai sugedo praėjus vos trims dienoms po perėjos atidarymo.
Akivaizdu, kad Vilniuje negalią turintys asmenys sunkiai gali jaustis pilnaverčiais miestiečiais, nes miesto infrastruktūra yra tobulinama itin menkai. Ruošdama infrastruktūrinius projektus savivaldybė privalo skirti laiko tenkinamų projektų parengimui, įtraukiant į šį procesą ne tik neįgaliuosius, bet ir tėvus, senjorus bei kitas skirtingas miestiečių bendruomenes, kurių kasdienius gyvenimus vienaip ar kitaip gali paveikti šie projektai bei jų įgyvendinimas.
Preliminarūs skaičiavimai rodo, kad nuo 2012 metų už išleistus 2 mlrd. eurų būtų buvę galima visoje Lietuvoje įgyvendinti universalaus projektavimo infrastruktūrą, suteikiančią geresnes sąlygas negalią turintiems gyventojams jaustis pilnaverčiais visuomenės nariais. Juk jų Lietuvoje yra daugiau nei ketvirtis milijono!
Paskirsčius šią sumą kiekvieniems metams ir pažvelgus į praėjusių metų bendrojo šalies produkto rodiklius, suma tesiektų vos 0,5 proc. viso Lietuvos bendrojo šalies produkto. Ir kalbame ne apie infrastruktūros priežiūrą, o apie jos sukūrimą.
Centrinė valdžia prisideda prie negalią turinčių miestiečių integracijos į visuomenę. Pavyzdžiui, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pernai Vilniaus miesto savivaldybei skyrė beveik 400 tūkst. eurų. Tai – bendruomeninės veiklos rėmimo lėšos, skirtos skatinti vietos bendruomenių savarankiškumą tenkinant socialinius jų narių poreikius.
Kol kas neįgaliųjų socialinių poreikių tenkinimas Vilniaus mieste – aklavietėje. Lietuvos sostinei reikia teigiamų pokyčių, kad miestas taptų kuo panašesnis į Vakarų Europos didmiesčius. Šiandieninis Vilnius privalo suteikti sąlygas kiekvienam jaustis pilnaverčiu miesto bendruomenės nariu.