Vienas – lauke ne karys… Mus formuoja aplinka, sutikti žmonės, įvykiai. Esu nuoširdžiai dėkingas žmonėms, su kuriais kasdien dirbu, bendrauju, būnu. Tai patikima komanda. Kaip jos vadovas, formuoju veiklos kryptis, palaikau ir paskatinu. Dirba kolektyvas, patikėjęs manimi. Pasitikėjimas įpareigoja nenuvilti. Mano darbo tikslas – sutelkti žmones pagal jų sugebėjimus, įkvėpti bendrai veiklai. Tada – planuoti, analizuoti, organizuoti, patarti ir pareikalauti atskaitomybės.
Kokie mano kasdieniai darbai? Sprendžiu, įsipareigoju, atsakau. Išstudijuoju ir pasirašau dešimtis dokumentų, kurie užveda ir palaiko rajono Savivaldybės administracijos, įstaigų, įmonių, organizacijų veiklos mechanizmą. Sudarau sutartis, gyvybiškai svarbias rajono pramonei, kultūrai, verslui. Įsuku darbų, tuo pačiu, ir stringančių, ratą, kartu su įvairių sričių specialistais sprendžiu iškilusias problemas. Pernai į mane raštu kreipėsi 1655 gyventojai, išsakę pageidavimus. Nė vienas prašymas neliko be dėmesio. Sudaryta kone 800 sutarčių. Gauta beveik 10400 raštų, su jais visais reikėjo susipažinti ir priimti sprendimą. Išsiųsta apie pusė tūkstančio dokumentų, kuriuos taip pat pasirašiau kaip atsakingas asmuo. Pavyzdys – praeiti metai: Savivaldybės administracija, biudžetinės įstaigos, organizacijos dirbo 29 projektuose, kurių vertė viršijo 31,5 milijono EUR. Didžiulė atsakomybė tokius pinigus suvaldyti. Administracijos direktoriaus rūpestis, kad visos investuojamos lėšos tarnautų krašto žmonėms.
Atvira širdimi einu į žmones ir ypatingai vertinu jų nuomonę, gerą žodį, bendruomenės vardu įteiktus apdovanojimus. 2013 metais buvau apdovanotas ženklu „Už nuopelnus Akmenės kraštui“, o 2014 metais pagarbiai priėmiau Vidaus reikalų ministerijos atminimo ženklą „Už nuopelnus gyventojų saugumui“.
Rajono lygio vadovo pasiekimų darbe dažniausiai neįmanoma pastebėti nei per metus, nei per dvejus. Viena svarbiausių lyderio veiklų – pateikti idėją. Iki idėjos pateikimo ją reikia subrandinti, pasitikrini, ar pritars kolegos, komanda, ar palaikys bendruomenė. Galiausiai pradedamas rengti projektas. Jų būta įvairių – renovacija, pertvarka, statybos. Tai laikui imlus darbas, nes būtina įvertinti dokumentų parengimą, viešųjų pirkimų konkursus, tai trunka daug mėnesių. Rezultatais džiaugiamės visi. Joks vadovas nuopelnų negali prisiskirti sau. Dirba komanda. Kaip ir dėl įstrigusios statybos, nenusisekusio sandorio, netikėtai subankrutavusio rangovo atsakomybę prisiima komanda. Akivaizdus pavyzdys – Naujosios Akmenės miesto senamiestis, kiek aistrų virė, o dabar šis puikus komandinio darbo pavyzdys pelno prizus konkursuose. Ilgai brandinta idėja buvo Ventos regioninio parko direkcijos perkėlimas į Ventos miestą. Po reformos, kai Viekšnių kraštą atskyrė nuo mūsų, keistokai atrodė veikla, kai garsindami Akmenės kraštą, parko specialistai turėjo nurodyti kaimyninio rajono adresą. Reikėjo kelių metų, aktyvios aiškinamosios veiklos, kad idėja taptų realybe. Štai – Ventoje puikus reprezentacinis Ventos regioninio parko direkcijos būstinė ir lankytojų centras. Puoselėjama idėja dėl Akmenės geologinio parko įkūrimo. Idėja mano mintyse. Viskas kartu pridėtų patrauklumo Akmenės kraštui, sukurtų darbo vietų.
Esu atviras – noriu, turiu jėgų, sumanymų, energijos, sveikatos ir entuziazmo dirbti Akmenės rajono savivaldybės meru. Bendruomenės palaikymas man būtinas. Galiu svariai pasitarnauti savo kraštui ir jo žmonėms, ir esu tam pasirengęs. Išmėginau save įvairiuose darbuose, ir nė vienam kolektyvui, būdamas vadovu, nepadariau gėdos, nesielgiau negarbingai. Išmokau tartis ir susitarti. Esu įsitikinęs, kad sveikas protas, o ne emocijos, ambicijos visada nugali. Gerą papildomą pamoką man davė ir 23 metų pedagoginio darbo stažas, taip pat 30 metų dalyvavimas įvairiausioje kultūrinėje veikloje, gyvenimo sūkuryje sutikti geri, nuoširdūs, darbštūs žmonės.
Dirbti pradėjau 1971 metais Kairiškių mokykloje ūkvedžiu. Ir netrukus pašaukė į kariuomenę. Sugrįžęs įsidarbinau mokytoju Ventos vidurinėje mokykloje (1973 – 1980 metai). Nuo 1981 iki 1983 metų dirbau direktoriaus pavaduotoju. Nuo 1983 iki 1986 metų dirbau Akmenės statybinių medžiagų kombinato profsąjungos komiteto pirmininku. 1986 – 1997 darbo kelias vėl atvedė mane į Ventos mokyklą, ėmiausi direktoriaus darbo. 1997 – 2003 metai – darbo su bendruomene laikas – dirbau Ventos seniūnijos seniūnu. Tai buvo pats sudėtingiausias laikotarpis man ir gyventojams – nedarbas siekė 25 procentus, 1999 – ųjų Rusijos krizė. Atlaikėme. Pirmieji seniūnijoje įsteigėme komunalinę tarnybą. Komunalininkai nudirbdavo visus būtinus ūkio priežiūros darbus – prisidėjome prie naujos katilinės statybos. Ši patirtis įrodė, kad seniūnija, esant palankiai įstatymų bazei, gali pati savarankiškai tvarkytis ūkiniuose reikaluose. Būtų skaidriau, pigiau, arčiau gyventojų poreikių. Esu už seniūnijų didesnį finansinį savarankiškumą. 2003 – 2005 – aisiais ėjau mero pavaduotojo pareigas Savivaldybėje. 2005 – 2010 metais dirbau Ventos regioninio parko direktoriumi, Lietuvos valstybinių parkų ir rezervatų asociacijos prezidentu. Ketveri metai esu Savivaldybės administracijos direktoriumi. Manau, kad toks didelis būrys buvusių ir esamų kolegų yra geriausi kritikai ir palaikymo komanda.
Esu įsitikinęs, kad savivaldai stiprinti ribų nėra. Kuo mažiau valstybė įtakos savivaldybių reikalus, tuo daugiau jos pasiektų. Nepritariu savivaldybių funkcijų ribojimui, kai svarbūs mūsų kraštui sprendimai priimami Vilniuje, nurodoma, kiek galime skirti lėšų, kokius objektus renovuoti. Viską, kas svarbu krašto žmonėms, turime aptarti ir nuspręsti kartu su čia gyvenančiais. Kiekvienas rajonas, netgi kiekviena bendruomenė turi aptarti darbų eiliškumą, išdiskutuoti pageidavimus. Ir tik tuomet rajono vadovai gali priimti sprendimus. Nepritariu masiniam namų renovavimui. Renovuoti reikia ne visus namus vienu ypu, imkimės perspektyviausių namų. Gali būti, kad kartais geresnis sprendimas pastatyti šiuolaikiškus kotedžus vietoje senų, apgriuvusių namų, nes investuoti reikėtų tiek pat, kiek į renovaciją.
Mūsų Savivaldybės švietimo sistema pirmauja tuo, kad kaimuose nebeliko pradinių, pagrindinių mokyklų. Sakoma, geras sprendimas – sutaupėme šių įstaigų valdymo lėšų. Bet… jos iškeliavo iš šių kaimų į miestus. O kokių paskatų liko kaimo žmogui? Reikia sutaupytas lėšas palikti kaime: socialiniams darbuotojams išlaikyti, neįgalių vaikų integracijai, paauglių užimtumui. Štai šitas darbas priklausytų merui, suburti politikus ir bendruomenę, kad visi kartu nutartų. Galima lengvinti situaciją miestų mokyklose, kur klasės perpildytos, trūksta etatų mokytojų pagalbininkams darbui su ligotais, perdėtai aktyviais moksleiviais.
Ką išlošėme uždarydami savarankiškus kaimų kultūros namus, o iš sutaupytų valdymo lėšų neįsteigę jaunimo užimtumo, sporto organizatorių etatų? Politikai atstovaujančio mero darbas išsaugoti kaimuose dirbančius žmones, tik jų darbą pakreipti šiuo metu reikalingesne, naudingesne linkme. Geriau kuklus atlygis ir galimybė dirbti pagal sugebėjimus, negu nustumti žmogų į bedarbių, pašalpos gavėjų gretas. Atleidę iš darbo kelias seniūnijų buhalteres, nei valstybės, nei Savivaldybės neišgelbėsime, tik dar labiau nuskriausime kaimą, kur sumažės jaunų šeimų, inteligentiškų, veiklių žmonių.
Daug diskutuojama apie medicinos paslaugas, ligoninių modernizavimą, bet per menkai – apie sveikatos išsaugojimą. Apie sveikos gyvensenos, judėjimo, sporto skatinimą. Vis daugiau mūsų krašto žmonių bėgioja, užsiima joga, aerobika ir šiaurietišku ėjimu, žaidžia krepšinį, futbolą, tenisą, važinėja dviračiais. Palaikykime juos, padėkime sudarydami sąlygas: kiekvienoje gyvenvietėje turi būti geri pėsčiųjų, dviračių takai, sporto aikštelės, prie darboviečių – dviračių stovai ir stoginės.
Įsteigėme Visuomenės sveikatos biurą, nes šiurpina paliegusių vaikų, mirštančių vidutinio amžiaus žmonių statistika, plintanti narkomanija. Suaugusiųjų ligų profilaktikai, vaikų sergamumui mažinti negalima gailėti lėšų. Medicinos punktai kaimuose turi išlikti.
Rajono vadovų pastabumas ir rūpestingumas – pirmiausia. Reikia stebėti, ar visi baigę mokslus jauni žmonės laimingi didmiesčiuose, gal yra emigrantų, norinčių grįžti. Juos ne tik reikia priimti, bet ir pasirūpinti, kad jaustųsi laukiami ir reikalingi, kad jaunos šeimos kurtųsi Akmenės krašte. Priimkime ir panaudokime kartu su jaunimu ateinančias užsienyje, didmiesčiuose įgytas žinias, pritaikykime jų įgytą patirtį. Tegul aktyvūs jaunuoliai kuria savo verslą, įdarbina žmones, tegul sumaniausi dalyvauja valstybės tarnybos konkursuose. Pastebėkime juos, pakvieskime, paraginkime. Savivaldybės administracija daug laimėjo priimdama į komandą jaunų, išsilavinusių, sumanių kolegų. Esu prisidėjęs prie šio gero darbo.
Būtinas glaudesnis bendravimas su verslo įmonių vadovais, su didžiausiomis rajono įmonėmis, kurių mokesčiai svariai papildo mūsų Savivaldybės biudžeto aruodą, kurie įdarbinę daug žmonių. Vidutinio, smulkaus verslo steigėjai taip pat mažina nedarbą, gyventojams teikia reikalingas paslaugas, parduoda pirmo būtinumo prekes. Bendravimas su ūkininkais, kurių pečiai gyvybingais išlaiko mūsų kaimus, taip pat politinis rajono lyderio darbas. Žinodami verslininkų, ūkininkų laimėjimus ir rūpesčius, prireikus galime jiems pagelbėti ir patys paprašyti paramos, bendradarbiavimo. Tokios mano kasdienio darbo nuostatos. Niekada nepamirštu, kad kiekviena įkurta darbo vieta ten dirbančiam žmogui leidžia jaustis saugiam, kad išlaiko save ir savo šeimą.
Rajono visuomenė brandaus amžiaus. Savivaldybės darbai ir rūpesčiai privalo būti orientuotais į gausiausią gyventojų amžiaus grupę. Palyginti su kitomis šalies savivaldybėmis, Akmenės krašte socialinė sritis sutvarkyta geriau: turime geras globos įstaigas, veiklias neįgaliųjų organizacijas, teikiamos kokybiškos paslaugos. Privalu gyvenamųjų namų ir viešąją aplinką pritaikyti neįgaliesiems, pagyvenusiems žmonėms, kalbėtis su jais, kokių dalykų jiems reikia labiausiai. Būna, jog tereikia kieme pastatyti pora suoliukų, nutiesti taką – ir gyventojai nuoširdžiai padėkoja. Senjorams dvasinę ramybę teikia maldos namai, todėl turime bendradarbiauti su visomis religinėmis bendruomenėmis.
