Yra toks plačiai paplitęs posakis – velnias slypi detalėse. Ką jis reiškia? Pirmiausia tai, kad detalės yra kur kas turiningesnės ir svarbesnės negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Demokratinėje valstybėje ne tik visuma, bet ir iš pirmo žvilgsnio nereikšmingi niuansai atskleidžia, ar demokratija yra veikianti, ar tik imitacinė.

Šią savaitę pamatėme, kokioje baimėje gyvena „valstiečiai“ ir jų lyderiai Ramūnas Karbauskis bei Saulius Skvernelis. Kaip ir naujieji „valstiečių“ partneriai „tvarkiečiai“, „socialdarbiečiai“ bei „lenkų“ atstovai. Šis nerimas toks didelis, kad premjeras su p. Karbauskiu ne tik ant kortos pastatė Vyriausybės teisėtumą, jie tame dugne, į kurį trejus metus stūmė Seimą, pramušė dar vieną teisinio nihilizmo sluoksnį. Kalbu apie procedūrą Seime, kai darbotvarkėje buvo paskirtos mažiau nei dvi valandos tam, kad protokoliniu nutarimu, maksimaliai apribojant laiką diskusijoms, būtų suteikti įgaliojimai Vyriausybei.

Taip, paprastam žmogui gal ir nėra taip svarbu, ar Seimas patvirtino performuotą Vyriausybę protokoliniu nutarimu per pusdienį, ar tai būtų padaręs po pusantros savaitės, detaliai išnagrinėjęs ir aptaręs Vyriausybės programą. Ko gero svarbiau yra jau atlikti ir dar planuojami Vyriausybės darbai. Tačiau, kaip juos sužinoti, jei net naujiems koalicijos partneriams atsiradus, pusei ministrų pasikeitus, nauji Vyriausybės įgaliojimai suteikiami žemiausio rango protokoliniu Seimo nutarimu sutelpančiu į vienintelį sakinį: „suteikti įgaliojimus iš naujo“. Tiesa, tuomet nereikia niekam: nei Lietuvos žmonėms, nei opozicijai aiškinti, ką Vyriausybė įsipareigojo ir ką iš tiesų padarė per tuos tris buvimo valdžioje metus. Juo labiau, nereikia atskleisti, dėl ko konkrečiai buvo kelis mėnesius tarp koalicijos partnerių deramasi ir dėl ko susitarta. Tuomet dalykišką abejonę galima vadinti patyčiomis, o demokratinių procedūrų laužymą – greitesniu „leiskit dirbti“.

Turint galvoje kaip dažnai ir skambiai valdantieji giriasi Lietuvos suklestėjimu jų valdymo laikotarpiu, nesuprantama, kodėl pritrūko drąsos teikti Seimui tvirtinti naują Vyriausybės programą. Juk tai galėjo tapti puikia proga apžvelgti jau padarytus darbus, pripažinti klaidas ir pristatyti planą likusiems metams. Tačiau šios demokratinės procedūros pabijota. Opozicija tokių baimių neturi. Todėl kreipėmės į Konstitucinį teismą. Tegul jis aiškiai pasako, ar šį kartą valdantieji nenuėjo per toli.

Kodėl šios parlamentinės demokratijos „smulkmenos“: įvairios teisinės procedūros, reglamentai, paklausimai, diskusijos yra taip svarbu? Visų pirma todėl, kad jos pristabdo ir apriboja valdžios apetitą beatodairiškai didinti savo galias bei „užveda“ itin trapų kontrolės mechanizmą. Sakysit, o kam to reikia? Demokratija Lietuvoje nėra duotybė. Jai vos 30. Jei šiandien mechaninį reikiamų balsų skaičių užsitikrinusi valdančioji dauguma nusprendė, kad nėra reikalo parlamente balsuoti už performuotos Vyriausybės programą, vėliau gal nebebus svarbu Seime pasitvirtinti ir pačią Vyriausybę, kol neduok die sulauksime dienos, kai „taupant laiką ir pinigus“ apskritai bus galima apsieiti ir be paties Seimo. Juk taip greičiau ir paprasčiau, ar ne?

Neapleidžia jausmas, kad dabartinė valdančiųjų bravūra – „esam teisūs, jei norit tai paneigti – kreipkitės į Konstitucinį Teismą“, yra politikų, negebančių pamatyti daugiau nei vienintelė Seimo nario kadencija, požiūris. Pastarieji užuot kūrę ir stiprinę ryšius su visuomene, oponentais vis dar mieliau tiesiog kariauja. Už šių karų galime įžvelgti didžiulį nepasitikėjimą visuomene, laisvės baimę, pastangas siaurinti, griauti viešąją erdvę. Deja, bet neretai nuo tokio elgesio pervargusi visuomenė yra linkusi susitaikyti: mat, jau tokia ta politika. Bet ar tikrai ji tik tokia?

Taip, mūsų laukia sunkus ruduo. Jau dabar matyti, kiek pastangų reikės siekiant sugrąžinti tikėjimą, kad į Seimą patekę politikai gerbia įstatymus ir politines tradicijas. Tiesa, įkvėpimą ravėti demokratijos piktžoles, jau po dviejų savaičių, vėl galėsime sustiprinti: į Vilnių atvyksta lenkų disidentas, istorikas, žurnalistas Adamas Michnikas, kuris apie iššūkius demokratijai kartą yra pasakęs taip: „Revoliucijos mėgsta ryškias spalvas: bolševikai – raudoną, nacistai – rudą, islamistai – žalią, o demokratija yra pilka. Sunku ginti tai, kas ne taip efektingai atrodo. Tačiau jei nekovosim už demokratiją, ji pralaimės“.