Planavau to paklausti jo paties, nes po skandalingo „Lietuvos pašto“ valdybos atšaukimo kvietėme ministrą pasikalbėti į Seimą, į Liberalų sąjūdžio frakciją. Deja, ministras visaip vengia susitikimo su mumis ir jau kelis kartus keitė suplanuoto susitikimo datas.

Ko bijote, ministre? Ar tiesiog nespėjote suderinti savo pozicijos su tais, kurie jums liepė atšaukti „Lietuvos pašto“ valdybą?

Kitaip paklausti negalėčiau. Susitikti su Seimo nariais ministrai privalo. Bent jau taip būdavo iki šios Seimo kadencijos, kuomet Parlamentą ir Vyriausybę užplūdo „profesionalai“. Kurie sugeba taip suvelti savo sprendimų tikslingumą ir teisėtumą, kad jau sunkiai besuprasi, ar tai – įžūlumo, ar kvailumo klaidos.

Taip išėjo ir šį kartą. Vos tik postą gavęs, Narkevič atsiraitojo rankoves ir strategiškai svarbios įmonės valdybą atleido… teisėtai? Po to taip pat teisėtai paskyrė naująją valdybą iš jam lojalių ministerijos darbuotojų. Po to vis dėlto nusprendė pratęsti įgaliojimus senajai. Kol taip susuko reikalus, kad nebeaišku, kuri valdyba valdo paštą ir ar valdo apskritai.

Pažįstamas modelis? Panašiai pradėjo dirbti ir į Žemės ūkio ministeriją įžengęs A. Palionis. Darbus jis pradėjo savų žmonių susodinimu į strategiškai svarbias ministerijos vietas.

Galėtume sakyti, kad valstiečių partneriai naudojasi premjero situacija, kuomet jis dėl objektyvių priežasčių nebeturi ar nebenori griežtai prižiūrėti Vyriausybės narių šėlionių. Panašiai mokiniai „nutrūksta“, kai mokytojas išeina iš klasės… Bet ir premjerą matome besielgiantį panašiai – generaliniu komisaru jis paskyrė vieną iš savo buvusių bendražygių R. Požėlą. O dar anksčiau Vyriausybėje darbo atsirado ir kitiems buvusiems kolegoms iš policijos. Vieningas valdymo modelis? Ar čia tokia ypatinga „kova su korupcija“. Pakeisk svetimą savu?

Negana to, premjeras praėjusį sekmadienį LRT televizijoje tiesiai pasakė – valstybinių įmonių efektyvumas negali būti pagrindinis šių įmonių tikslas. Išvertus į paprastų žmonių kalbą – sunkus darbas, siekiant, kad valstybės įmonėse nebedingtų milijonai mokesčių mokėtojų eurų, eina perniek.

„Lietuvos paštas“ ilgus metus yra viena iš tokių biudžeto „siurbėlių“, nuolat patirianti šimtus tūkstančių eurų nuostolių, kurie dengiami iš mūsų visų sumokėtų mokesčių. Gal su paštais taip ir turi būti? Anaiptol. Štai estų paštas sugeba dirbti pelningai, tuo pačiu užtikrindamas ir aukštos kokybės paslaugas. Tą kokybę galime jausti ir Lietuvoje, nes estų paštas vienas pirmųjų Lietuvoje pristatė paštomatų paslaugas.

„Lietuvos paštas“ stengėsi neatsilikti. Kol kas jam tai beveik sekėsi. Kol į ministeriją neįžengė dar vienas „profesionalų“ Vyriausybės ministras.

Jis savo pirmuosius žingsnius teisina tuo, kad senoji valdyba neva negirdėjo visuomenės ir norėjo parduoti centrinius paštus Vilniuje, Kaune bei Klaipėdoje. Taip, istoriniai pastatai yra jautrus klausimas. Tačiau ar dėl to verta sukelti teisinį chaosą tokioje įmonėje?

Premjeras televizijoje sako, kad įmonės efektyvumas nesvarbu, svarbiausia – socialinė valstybės įmonių rolė.

Taip, mes jau turėjome (deja ir turime) valstybės bei savivaldybių įmonių stipriai išreikštas „socialines paslaugas“. Saviems. Partiečiams ir giminaičiams. Panašu, kad iki ateinančių rinkimų stengiamasi tas paslaugas suteikti kuo didesniam saviškių ratui.

Susitikimas su Susisiekimo ministru turėjo įvykti lapkričio 12 d. Ministras nukėlė jį bent savaitei. Tačiau mes kantrūs, palauksime, kol ministras teiksis suprasti, kad dėl savo veiksmų reikės pasiaiškinti. Todėl slapstytis nėra racionalu.

Nebent jis jau užsiėmęs kitos valstybinės įmonės išdraskymu. Gal jau dairosi į „Lietuvos geležinkelių“ vadovybę? Savų ten galima prikišti kur kas daugiau. Valstiečių ir lenkų partneriai socialdarbiečiai gali pasidalinti patirtimi šioje srityje. Nors panašu, kad naujieji valdančiosios koalicijos partneriai itin greitai perima labiau patyrusių bendražygių „gerąją vadybos praktiką“.