Per 20 metų trukusią mano sporto karjerą teko pačiam gerai viską matyti, pačiam patirti ir dalyvauti įvairiuose sporto srityje vykusiuose procesuose: nuo sportininko iki sporto funkcionieriaus. Tad jaučiu pareigą išsakyti savo nuomonę.

Teigiamų permainų Lietuvos sporto politikoje baimė atskleidė tikrąjį, visuomenininkais save prisistatančių Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) atstovų veidą. Bandymai sukompromituoti pertvarkomą Lietuvos sporto sistemą ne juokais išgąsdino iš valstybės ir visų mokesčių mokėtojų pinigų išlaikomą LTOK.

Sporto visuomenėje ne paslaptis, kad LTOK ir jos vadovai bei atstovai visą nepriklausomybės laikotarpį tiek tiesiogiai, tiek per palankius asmenis dirigavo sporto valdymui. LTOK sugebėdavo sportininkų nuopelnus priskirti sau, o klaidas ir darbo broką permesdavo kitoms organizacijoms.

Ir tos organizacijos bei jų vadovai dažnu atveju tylėjo, nes bijojo prarasti LTOK palankumą ir finansavimą, kuris skirstomas laisva vadovų valia pagal poreikius. Nors būtina pabrėžti, kad tie laisvai skirstomi pinigai yra visų mokesčių mokėtojų, tik kitokia forma suteikti olimpiniam komitetui.

Ydinga praktika, kai buvo leista nevaldomai suklestėti LTOK  privedė prie situacijos, kurioje kardinaliai nesutaria dvi valstybės išlaikomos organizacijos – Kūno kultūros ir sporto departamentas (KKSD) ir LTOK.

Sporto federacijos ir sporto visuomenės didžioji dalis pritaria, jog pasikeitimų ir naujovių Lietuvos sportininkų rengimo ir finansavimo sistemoje reikia. Deja, į vykstančių pasikeitimų procesą nepavyko įtraukti visų suinteresuotų šalių, gal dėl to, kad apie tai per mažai viešai kalbėjo KKSD. Tačiau pasikeitimų baimė skleidžiama iš vienos organizacijos negali stabdyti valstybei taip reikiamų pozityvių pertvarkų.

Siūloma naujoji sportininkų rengimo, finansavimo tvarka ir Vyriausybei teikiami Sporto ir Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo įstatymai suteiks teigiamą postūmį pasikeitimams. Suprantu, jog dalis sporto šakų federacijų jaučia nerimą, nes reikės keistis ir patiems. Teks diegti modernius vadybos ir organizacijų valdymo modelius, pritraukti jaunus ir perspektyvius specialistus, tačiau nebegalime stovėti vietoje.

Dabartinė sporto sistema turi akivaizdžių trūkumų, kurie sukuria nelygybę tarp sportininkų ir federacijų. Neužkamšytos ne kartą Valstybės kontrolės ir Specialiųjų tyrimų tarnybos nurodytos landos galimiems neskaidriems veiksmams skirstant pinigus.

Sporto reikalais domėjausi ir domėsiuosi visą gyvenimą, todėl užtikrinu, jog matydamas, kad kažkas po pertvarkos veikia ne taip kaip tikisi sporto visuomenė – neliksiu nuošalyje. Kėliau ir kelsiu problemas, kurias matau.