Sustoti negalima atidaryti. Kurioje vietoje dėti kablelį? Toks rebusas jau ilgą laiką tęsiasi Druskininkų sportininkų rengimo centro istorijoje.
Niekaip nesibaigiantis projektas tęsiasi jau daugiau kaip dešimtmetį. Bet dėl to nekyla jokių aistrų, nes šiuo atveju, visiems patogiau pasirinkti… tylą. Ja kartais tragikomiškai persmelkia sporto pasaulyje sklandantis taiklus liaudies folkloras:
– Kodėl Druskininkų sporto rengimo centras netituluojamas amžiaus statyba?
– Todėl, kad šį titulą „saugo“ nacionalinis stadionas Vilniuje.
Įdomu tai, kad šis užsitęsęs projektas nerūpi nei Valstybės kontrolei, nei prokurorams, nei galiausiai pačiai valdymą perėmusiai Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai, nei Vyriausybei. Valdžia susirūpinimą Druskininkų sportininkų rengimo centru reiškė tik tol, kol šio objekto statybų ir (ne)atidarymo istorija domėjosi žiniasklaida. O tada iniciatyva sukiužo kaip orą išleidęs balionas ir iš esmės niekas nepasikeitė – tik centro pavaldumas ir priklausomybė.
Tokios šių dienų Lietuvos biurokratinės realijos, kurios – reikia pasakyti – įgyja vis naujas išraiškos formas. O ministerijos klerkai yra tikrai išradingi: juk čia beveik tas pats, kas pastatyti Valdovų rūmus, įrengti ten muziejų ir… nepriimti jokių valstybės reprezentacinių renginių ir – šiukštu – lankytojų. Įsivaizduojate, jei būtų taip nutikę?
Žinoma, visada galime kraipyti galvas dėl čia investuotų valstybės milijonų ir piktintis, bet net didžiausi skeptikai supranta, kad pastatyto centro nebenugriausi. Aišku ir tai, kad neužbaigtas projektas, sportininkų rengimo centras, kasdien ryja pinigus ir galiausiai neatidarytas kainuos gerokai brangiau, nes jį vis tiek reikia išlaikyti ir pasirūpinti tinkama priežiūra.
Nors akivaizdu, kad šiame naujame sportininkų rengimo centre jau dabar galėtų treniruotis ir varžytis praktiškai visų sporto šakų atstovai: čia yra visus reikalavimus atitinkanti ir galinti transformuotis į kelias dalis sporto salė, dziudo, imtynių, bokso ir kitų dvikovinių sporto šakų salės, tarptautinius standartus atitinkantis 25 metrų ilgio baseinas, treniruokliai ir visas reikalingas inventorius, šalia – dirbtine danga dengta futbolo aikštė ir lengvajai atletikai pritaikytas, bei UEFA standartus atitinkantis natūralios žolės futbolo stadionas. Jau nekalbant apie 80 vietų viešbutį, kavinę, konferencijų salę ir tokius unikalius dalykus kaip įrengti retinto oro kambariai, padedantys rengtis sportininkams aukštikalnių sąlygomis.
Bet niekas čia nevyks. Nes Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos klerkai akylai „saugo“ šį kompleksą nuo bet kokio galimo vyksmo. Tą iškalbingai iliustruoja ir Lietuvos plaukimo federacijos varžybų kalendorius, kurio paskutinė eilutė – šių metų gruodį numatytas Lietuvos plaukimo čempionatas 25 m baseine – kabo ne nurodyto miesto ir su aiškia rezoliucija „neįvyks“. O turėjo įvykti. Ir ne kur kitur, bet Druskininkuose.
Ar galima įsivaizduoti idealesnę sporto oazę buvusio karantino metu ir galvojant apie suvaržymus dėl pandemijos netolimoje ateityje? Bet akivaizdu, kad tiek esama valdžia, tiek jos valdomi Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos sveiku protu nesivadovauja. O kaip kitaip paaiškinti, kodėl šis objektas iki šiol neatveria durų sportininkams?
Druskininkų sportininkų rengimo centro pavyzdys, ko gero, priskirtinas grupei tų praktiškų klausimų, nuo kurių turėtų priklausyti Lietuvos sportininkų gerovė, bet nepriklauso. Nes atsakymų į šiuos klausimus nėra – jie tiesiog nejudinami.
Ir pati situacija yra pasiekusi tokį tašką, kad net nebepiktina – ji prašyte prašosi dėmesio, aiškaus reglamentavimo įstatymais ir išaiškinimu, kaip realiai turėtų būti vykdomi tokie panašūs projektai. Nes akivaizdu, kad be tokio įstatyminio stambių projektų vystymo reglamentavimo Lietuvoje nebus pastatyta nei naujų baseinų, nei sporto bazių, nei stadionų. O jei pastatyti ir pavyks – Druskininkų sportininkų rengimo centro pavyzdys rodo, kiek gali užtrukti atidarymas, kuriam atėjus, paaiškės dar ir tai, kad visas supirktas sporto inventorius, treniruokliai ir kita įranga tiesiog… paseno. O tada ir vėl prasidės viskas iš naujo.
Reglamentavimas būtų reikalingas ne projekto įgyvendintojams, mokesčių mokėtojams ar sportininkams, bet sutramdyti naujas biurokratijos vešėjimo formas – tokias, kokias šiuo metu plėtoja Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Nėra jokio kito galimo kelio priversti ministerijos klerkus „neužsimiršti“, laiku baigti ir pristatyti visuomenei naudingus projektus, galiausiai – nurodyti, kaip jie turi būti vykdomi, kokia ir kam turėtų būti taikoma atsakomybė už projektų vilkinimą.
Kitu atveju, niekur nepajudėsime, nes ir dabar matome, kad net ir teisėsauga, susidūrusi su tokiais „magiškais“ biurokratijos atvejais gali tik paskėsčioti rankomis – projektas, į kurį investuoti valstybės milijonai tarsi yra, bet jo nėra. Jokios apgaulės – tik biurokratijos triukai: yra kažkas, kuo negalima pasinaudoti. Tad bausti lyg ir nėra ką, nes galiausiai – nėra aiškių atsakomybės ribų ir to, kas būtų už projektą tiesiogiai atsakingas.
Kad ir kokia liūdna sporto objektų statybų ir projektų patirtis sukaupta mūsų valstybėje, valdžia, sukišusi į juos daugybę mokesčių mokėtojų milijonų, turėtų baigti šias avantiūras. Juk rūpestingas tėvas vaikui perka dviratį ne tam, kad jį „taupytų“ ar saugotų nuo galimo sulaužymo, o tam, kad vaikas išmoktų dviračiu važiuoti. Taip ir su stambiais valstybės projektais: tik tėvišką rūpestį jaučianti valdžia gali priversti biurokratinį aparatą suktis ir generuoti rezultatus bei pasirūpinti visuomene, savo ir visų mūsų vaikais.