Lietuviškasis liberalizmas išgyvena krizę. Kas įdomiausia, jei išeitumėte į gatvę, tai neigiamų reakcijų sulauktumėte ne tik paminėję Liberalų sąjūdžio partijos pavadinimą, bet ir liberalizmą kaip idėjų ir vertybių sistemą, ideologiją.

Liberalizmą bandoma diskredituoti visais įmanomais būdais. Liberalizmas Europoje – tai pabėgėlių krizė, ekonominiai burbulai, neigiamos globalizacijos pasekmės. Lietuvoje valdantieji „valstiečiai“ irgi nevengia diskredituoti ne tik skandalų blaškomą liberalų partiją, bet ir pačias liberalias vertybes, viską suvesdami į tarnystę stambiajam kapitalui.

Liberalizmas dažnai laikomas kažkokiu madingu dalyku, kuris įmanomas tik Vilniuje, gal dar kituose Lietuvos didmiesčiuose. Tačiau laisvė, savarankiškumas, atsakomybė ir, svarbiausia – orumas tikrai nėra įtvirtintos vertybės, už kurias jau nebereikia kovoti.

Ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Klaipėdoje, Telšiuose, Šilutėje, Neringoje ar net kokioje Žagarėje pilna laisvų ir savarankiškų, atsakingų žmonių, kurių gyvenimo nereikia maksimaliai sureguliuoti ir jiems nereikia nurodinėti, kokiomis valandomis pirkti alkoholį, matuoti, kiek minučių loja šuo, preciziškai skaičiuoti atstumą tarp vaikų žaidimo aikštelių ir rūkančiojo. Draudimų iniciatyvos pilasi lyg iš gausybės rago.

Visuomenės priešinimas tapo Lietuvos politikos norma. Neseniai atliktas Lietuvos miestų ir miestelių tyrimas, kuris kalba jau ne apie dvi, o apie keturias Lietuvas. Kažkada įvardintus elitą ir „runkelius“ keičia „viršūnės“ ir „apačios“. Pašalpų visuomenei atsiranda nauja galimybė – maisto produktų vaučeriai. Tačiau tikras liberalas neturi skirstyti pasaulio į šviesų ir tamsų, o žmones – į teisiuosius ir nusidėjusius.

Visuomenė niekada nebuvo ir nebus tobula. Jei lietuviškasis liberalizmas atsidūrė krizėje, tai reiškia, jog pats laikas atsiremti į ideologinį pagrindą. Dar daugiau, atėjo laikas pergalvoti ar net atrasti iš naujo ir šių dienų aktualijoms pritaikyti jau seniai diskutuotas idėjas. Leonido Donskio žodžiais prabylant, „tikras liberalas kovoja už tai, kas netobula“. Ar išdrįsime pripažinti, jog liberaliojoje demokratijoje netobulumas yra vertybė, kurią reikia ginti ir puoselėti, o ne mėginti jį suvaldyti, reguliuoti ar išspręsti?