Pastaruoju metu pabiro neraminančių naujienų apie šalies bankinį sektorių. Ne, bankai nebankrutuoja, tačiau būsto paskolų palūkanos auga, susirasti savo banko poskyrį, kuriam dažnai buvai ištikimas ne vieną dešimtmetį, pasidarė sunku.
Lietuvos Bankas informavo, kad nuo 2015 m. būsto paskolų palūkanos padidėjo pusantro karto ir yra pastebimai didesnės nei euro zonos vidurkis (Lietuvoje – 2,3 proc., euro zonoje – 1,8 proc.).
Finansų rinkų reguliuotojas konstatuoja, kad tokia situacija susidarė dėl rinkos koncentracijos. Siūlo ir kaip spręsti šią situaciją: leisti skolinti draudimo bendrovėms ir pensijų fondams, palengvinti priėjimą prie informacijos apie siūlomas būsto paskolas rinkoje ir turėti galimybę palyginti, pasikviesti užsienio kredito teikėjus ir t.t.
Džiugina, kad Lietuvos Bankas supranta situaciją ir siūlo sprendimus, tačiau lieka neatsakyti keli klausimai.
Sprendimų paieška prasidėjo tik dabar, kai paskolų kaina kyla jau penkerius metus. Nemanau, kad perdedu klausdamas, kodėl mes taip vėluojame? Antra, Lietuvos Banko vardinami galimi sprendimai kelia klausimą, ar užteks tik Banko pastangų? Kur Vyriausybės veiksmų planas?
Penktus metus iš eilės kylančios palūkanos mažina Lietuvos namų ūkių perkamąją galią. Būsto paskolos sudaro didžiausią gyventojų įsiskolinimo dalį, tačiau aiškios Vyriausybės nuomonės mes negirdime.
Prezidentas G. Nausėda pasiūlė apsvarstyti valstybinio banko idėją. Finansų ministras tepasako, kad galima rasti ir mažiau rizikingų sprendimų. Neabejoju, kad galima, tačiau jų iš Vyriausybės nei prieš metus, nei prieš dvejus nesame girdėję. Negirdime ir dabar.
Panašu, kad kol kas einama lengviausiu keliu: tiesiog pakritikuosime Prezidento idėją, „pasidyvysime“ iš Susisiekimo ministro stiliaus atleidinėti nepriklausomas valdybas ir manysim, kad darbas padarytas – valstybinis komercinis bankas įsteigtas nebus. O kaip su palūkanomis? Na, gal Lietuvos Bankas ką nors nuveiks.
Kažką, matyt, nuveiks ir netgi, tikėtina, bus rezultatas per ateinančius dvejus-trejus metus. Finansų rinkose staigūs pokyčiai daugiau gąsdina nei yra geidžiami. Taigi, kai Vyriausybė nesugeba numatyti tendencijų ir nesiima veiksmų laiku, mums, eiliniams Lietuvos gyventojams, teks mokėti daugiau negu vidutiniškai moka turtingesnis euro zonos pilietis.
Jeigu dėl palūkanų S. Skvernelio Vyriausybė dar gali pasislėpti už Lietuvos Banko, visai nebelieka kuo prisidengti kalbant apie dvigubai susitraukusį komercinių bankų atstovybių tinklą. Bankų paslaugų perkėlimas į skaitmeninę erdvę ypač skaudžiai atsiliepia pagyvenusių žmonių galimybėms gauti bankines paslaugas jiems patogiu ir priimtinu būdu.
Viskas, ką pastaruoju metu Vyriausybė sugeba suformuluoti šiuo klausimu yra apgailėtinos banalybės. Bankai yra komercinės struktūros, jų tikslas siekti pelno akcininkams, o skaitmenizacija šių tikslų siekimą daro efektyvesniu. Todėl viskas yra gerai.
Tačiau gerai nėra. Žmonės, turintys silpnesnius skaitmeninius įgūdžius dėl amžiaus, praranda savarankiškumą, pasitikėjimą savimi, saugumo jausmą ir, galiausiai, orumą. Nedidelė paslaptis, kad senjorai sunkiai susitvarko savo bankinius reikalus be vaikų pagalbos, o mažesnių gyvenviečių gyventojai duoda savo bankines korteles kaimynams, kad jie nuvažiuotų į didesnius miestelius iki artimiausio bankomato nuimti jų pensiją. Visa tai mažina mūsų žmonių gerovę.
Neseniai „Spinter tyrimai“ atliktos apklausos atskleidė šią situaciją visu gražumu. Tik 8 proc. apklaustųjų mano, kad bankų skyrių mažėjimo klausimo išvis spręsti nereikia. Kitame tyrime net 76 proc. prisipažįsta, jog vengia klausti bei prašyti pagalbos, jei susiduria su sunkumais naudodamiesi skaitmeninėmis technologijomis. Lieka tik pritarti „Spinter tyrimai“ vadovo įžvalgai, kad tokia skaitmenizacija didina socialinę atskirtį.
Tiek kalbų, tiek Vyriausybės mušimosi į krūtinę, kad reikia spręsti socialinės atskirties problemas, o rezultatas atvirkščias. Lieka tik pasirinkti atsakymą: ar šita Vyriausybė meluoja, kad jai kažkas rūpi, ar tiesiog negeba dirbti savo darbo.