Pirmojoje dalyje apžvelgiau vyrų ir moterų čempionatų struktūrą, suprantama, didesnį dėmesį skirdami kaimynams latviams ir estams, nes tai akivaizdžiai parodo, kur mes. Reikia turėti omenyje, kad estai futbolo praktiškai neturėjo, juos įveikdavome antra sudėtimi, o su latviais didesnio vargo irgi nebūdavo.

Lietuva buvo vienintelė Baltijos šalių valstybė, kuri turėjo komandą aukščiausiame Sovietų sąjungos pirmenybių lygmenyje. Taigi, jeigu kalbėtume apie starto pozicijas atgavus nepriklausomybę, tai mes buvome myliomis priekyje.

Todėl klausimas, kur dabar esame mes ir kur kaimynai – visada aktualus. Atsakyti į jį bandau skaičių pagalba, nes kaip sako posakis, „numbers don‘t lie“ (skaičiai nemeluoja – angl.). Nors UEFA klubų varžybose įveikėme Estijos ekipas, bet ar galima remtis vien šiuo rodikliu?

Lietuvos rinktinė pralaimėjo namie Kazachstanui, o išvykoje netikėtai įveikė Albaniją, kuri laikoma stipriausia grupės ekipa. Pasaulio šalių reitinge užimame 131 vietą, bet ar šis rodiklis pilnai atspindi padėtį? Pasiekėme dugną ir dabar kilsime, ar krisime toliau?

Primenu, kad statistika yra pateikiama pagal 2019 m. duomenis, straipsnyje kalbame apie UEFA šalių aukščiausių divizionų (toliau tekste – Top lygos) klubus, o tyrimo imtis yra apie 710 klubų.

Socialinė medija

Anglijos Premier Lyga valdo „Instagram“ – jų paskyrą seka daugiau kaip 32 mln. žmonių. Tuo tarpu „Facebook“ platformoje karaliauja Ispanijos La Liga, surinkusi daugiau kaip 56 mln. „patinka“. Reikia pastebėti, kad net 21 šalies lyga neturi savo oficialios paskyros FB ar „Instagram“ platformose, bet dar yra „Twitter“ (30 Lygų) ir „YouTube“ (19 Lygų). Kartu sudėjus, visi 55 UEFA šalių Top lygų klubai turi apie 1,4 mlrd. sekėjų, kas sudaro apie 18 proc. viso pasaulio gyventojų skaičiaus.

Dvidešimt Europos klubų turi didesnę nei 10 mln. sekėjų auditoriją (6 Anglijoje, 4 Italijoje, po 3 Ispanijoje ir Turkijoje ir po 2 Vokietijoje bei Prancūzijoje), tačiau tik trys pagrindiniai Turkijos klubai ir Liverpool FC bei Juventus generuoja didesnį nei 10 mln. įsitraukimų (engagement) srautą. Ties tuo ir sustokime, nes tai kita planeta.

Lietuvos A lygos „Facebook“ paskyroje yra 16 tūkst. sekėjų, o „Instagram“ – 3700, tačiau įsitraukimas nėra labai aukštas. Latviai generuoja kur kas geresnį turinį „Instagram“ (8700) ir „Twitter“ (3800) paskyrose, kur yra stiprūs lyderiai, o estai laikosi vidurio (5500 „Instagram“ sekėjų).

Internetas yra viena, o televizija kita. O šioje sferoje atsiliekame stipriai – Estijos ir Latvijos pirmenybių rungtynes transliuoja kabelinė mokama TV, o mes tuo tarpu buriame dažniausiai vienos kameros vaizde Delfi TV interneto transliacijose.

Liūdna, tačiau faktas akivaizdus – Lietuvos A lyga didžiųjų TV nedomina, nėra reitingų. Daug pasako faktas, kad net nacionalinės Lietuvos futbolo rinktinės rungtynių transliacijos atsiduria tik antrojoje LRT Plius programoje.

Infrastruktūra

Futbolo stadionai. Čia ne apie mus. Europoje per paskutinį dešimtmetį iš viso buvo pastatytas 241 stadionas. Net 43 šalyse buvo įgyvendintas bent vienas naujas projektas, o dar 20 bus baigti 2020 m. Apie 45 proc. visų per dešimtmetį pastatytų stadionų turi daugiau nei 25 tūkst. sėdimų vietų. Tik dvi šalys (Lenkija ir Turkija – past.) per paskutinį dešimtmetį įgyvendino daugiau kaip 20 naujų projektų.

Kad klubas yra stadiono šeimininkas, tai daugiau išimtis, negu taisyklė. Tik 12 proc. Europos klubų yra stadionų savininkai, 14 proc. stadionų klubai turi dalininko teises, o 17 proc. stadionų valdo privatus verslas, kuris nesusijęs su klubu. Populiariausia stadionų nuosavybės forma (51 proc.) – municipalinė valdžia arba valstybė, o 4 proc. stadionų yra Nacionalinių futbolo asociacijų dispozicijoje.

Pagal stadionų infrastruktūros rodiklius Lietuva yra UEFA lentelės dugne, žemiau mūsų tik neseniai į UEFA priimtas Kosovas bei San Marinas, tačiau pažymėtina, kad ant vieno kalno esantis nykštukinis San Marinas turi 15 stadionų (aikščių), o taip pat jie turi Nacionalinį stadioną, kuris tikrai yra geresnis už LFF stadiono laikinas bestoges metalines konstrukcijas.

Kaimynai estai turi „Le Coq“ areną, ten vyko UEFA super taurės rungtynės ir argumentų daugiau nereikia. Latvijoje didelių stebuklų su stadionais nėra, bet visos VirsLyga rungtynės vyksta ant natūralios žolės, o Lietuvoje jas turi tik 3 komandos iš 6, todėl atsiliekame.

Treniruočių bazės. Per paskutinius penkerius metus apie 80 proc. klubų atliko darbus gerinant treniruočių objektų infrastruktūrą, o vidutinės finansinės investicijos į vieną projektą sudarė apie 1,7 mln Eur. Net apie 90 proc. treniruočių centrų turi medicinos įrangą, 75 proc. baseinus, fitneso ir sporto sales, o 67 proc. analizavimo ir techninio stebėjimo padalinius. Net 54 proc. klubų turi antraeiles treniruočių bazes.

Apgyvendinimo ar viešbučių veikla treniruočių centruose nėra įprastas reiškinys, tokių paslaugų poreikio nemato net 69 proc. klubų, tačiau net apie 70 proc. centrų turi jaunimo švietimui ir edukacijai skirtas patalpas.

Pažymėtina, kad treniruočių infrastruktūros plėtra ypač išsivystė per paskutinį penkmetį, kuomet buvo atnaujinta ar įgyvendinta net 82 proc. treniruočių infrastruktūros plėtros projektų. Sparčiai didėjo ir klubų skaičius, kurie treniruočių centrus turi savo nuosavybėje. Tokių klubų 2019 m buvo 46 proc. (2015 m. 36 proc. – past). Svarbu paminėti, kad apie 42 proc. klubų leidžia savo infrastruktūra pasinaudoti ir kitiems – vaikams, moterims ar kitoms sporto organizacijoms.

Per penkmetį, tik vienas Lietuvos A lygos klubas, Kauno Žalgiris, gerino savo treniruočių bazės infrastruktūrą. Tai buvo padaryta bendradarbiaujant su Kauno miesto savivaldybe, bet tai gana įprasta praktika ir Europoje, ypač mažesnėse šalyse, kadangi net 44 proc. Top lygų klubų treniruočių centrų nuosavybes teise priklauso municipalinei valdžiai, o 9 proc. valstybės institucijoms.

Žvelgiant į UEFA pateiktus duomenis, tai Lietuva, Latvija ir Estija pagal treniruočių bazių infrastruktūrą yra maždaug vienodose pozicijose. Sūduva, Kauno Žalgiris ir Gargždai daro judesių šia kryptimi, Latvijoje Riga FC jau vykdo statybas, o RFS jas pradės netrukus, taip pat treniruočių bazę turi Jelgava, baigiamas statyti Valmiera stadionas. Tačiau žiūrint Europos kontekste iki rodiklio, kad 80 proc. Top lygos klubų turėtų savo treniruočių infrastruktūrą, dar ilgas kelias.

Baigiant antrąją dalį norėčiau pabrėžti, kad kalbėdami apie finansavimo šaltinius net 82 proc. klubų nurodė, kad dalis investicijų į treniruočių infrastruktūrą buvo daromos iš solidarumo išmokų pagal UEFA HatTrick programą, aktyviai pritraukiant tiek privačias, tiek savivaldybių investicijas.

III dalyje kalbėsiu apie rimčiausius dalykus – Top lygų klubų finansus: rėmimo lėšas, UEFA išmokas, klubų pajamas, transferus ir kitus finansinius skaičius.