„Draugai, statykime saugiai“ – gali būti, kad panašiai šiomis dienomis juokavo Astravo statytojai iš „Rosatom“ ir dviejų M (Minsko ir Maskvos) politinė grietinėlė.

Tam yra priežastis. Reikia pripažinti, kad pasibaigusio 5-ojo ES Rytų partnerystės šalių viršūnių susitikimo Briuselyje rezultatai Lietuvai nesuteikė nieko apčiuopiamo. Turiu galvoje Astravą. A. Lukašenka į Belgijos sostinę nevyko (matyt, nematė reikalo aiškintis), tačiau buvo Baltarusijos užsienio reikalų ministras, iškart po vizito pasidžiaugęs, kad susitikimas visiškai atitiko Baltarusijos lūkesčius (juk aptartos ekonomikos ir transporto plėtros perspektyvos!).

Baigiamojoje Rytų partnerystės viršūnių deklaracijoje 40 km nuo Vilniaus ir 20 km nuo rytinės ES sienos augantis Astravo atomas išvis nepaminėtas. Ir tik kažkur pabaigoje tarp eilučių, 17-uoju punktu įrašyta, kad šalims partnerėms taikomi, cituoju, „aukščiausi tarptautiniai branduolinės saugos ir aplinkosaugos standartai“. Ką tie standartai reiškia, apskritai – apie ką kalbama?

Blogai, kad iš viešos Lietuvos vadovų retorikos sprendžiant, ta vienintele teze dėl „aukščiausių saugos standartų“ buvo pasitenkinta, o viršūnių susitikime taip ir neatsirado atskiros, argumentais telkiančios Lietuvos pozicijos dėl Astravo. Ar tokios užduotys mūsų Vyriausybei, užsienio reikalų ministrui tiesiog neįkandamos?

Kur dabar dėsime tą vienbalsiai šią vasarą Seimo priimtą įstatymą, kuriuo įvardinta, kad Astravo atominė elektrinė yra nesaugi ir kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, aplinkai ir visuomenės sveikatai? Juk tikslas turėjo būti – kad ES oficialiai patvirtintų, jog tai, kas kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, yra lygiai taip pat grėsminga ir Europai bei europiečiams.

Radioaktyvūs debesys prieš keletą savaičių ramiai praplaukė virš Europos, eilinį sykį apsimelavę „Rosatom“ su draugais kaip dirbo, taip ir tebedirba „saugiai“, tuo tarpu ES viršūnės savo deklaracijoje įterpia vienintelę eilutę apie branduolinę saugą.

O galėtume, tikrai galėtume imti pavyzdį iš Airijos politinių lyderių. Nuo jų premjero iki airių Europos Komisijos nario, eurokomisaro – visi pasirengę vetuoti Jungtinės Karalystės ir ES „Brexit“ susitarimus, jeigu vėl atsiras pasienio užkardos prekybai tarp Airijos ir Šiaurės Airijos. Airijos riba su Šiaurės Airija – vakarinės ES sienos klausimas, Lietuvos siena su Baltarusija ties Astravu – rytinės. Toks skirtumas.

Nuolankumas ir pasyvumas šiandien yra didžiausias mūsų priešas. Kaip žinia, Briuselyje per patį Rytų partnerystės viršūnių susitikimą lietuvių bendruomenė atėjo į protesto akciją ir išreiškė savo pilietinę poziciją, pasakė, kad kylantis Astravo atomas turi būti sustabdytas. Nenustebsite – Briuselyje lankęsi Lietuvos politikai ir pareigūnai pilietinėje akcijoje neapsilankė.

Nėra kito kelio – kiekvienas pilietis, visi kartu galime ir turime tapti dar aktyvesni, tiesiogiai reikalauti rezultatų ir atskaitomybės iš aukščiausių politikų. Netikiu ir nenoriu tikėti, kad įdomiau bus nagrinėti Vilniaus (Lietuvos) evakuacijos planą ar pavojaus sirenų išdėstymo schemas.