Pernelyg greitai pamiršome, neberūpi? Šie klausimai kyla, stebint lietuvišką viešąją erdvę Katalonijos įvykių kontekste. Viena kita vangi diskusija, aptaki Prezidentės pozicija, toliau norintis „dirbti“ užsienio reikalų ministras ir visi kiti pakalbėjimai „konstitucinėje šviesoje“.
Tik apžvalgininkas Kęstutis Girnius išdrįso viešai paklausti, kodėl tylime, kodėl nediskutuojame? Palaikau mintį, kad mūsų kova už nepriklausomybę prieš tris dešimtmečius ir katalonų ryžtas dabar nėra jau tokie nepalyginami dalykai (kaip daugelis Lietuvoje šiuo metu bando įteigti).
Turiu pripažinti, kad kaip žmogus ir politikas esu nusivylęs ir ligšioline Europos Sąjungos lyderių reakcija. Neužtenka tiesiog pasakyti (arba net nesakyti), kad smurtas prieš taikius žmones vykusiame referendume buvo gėdingas.
Gėdingi yra grasinimai Katalonijos nepriklausomybės idėją palaikantiems politikams, gėdingi suėmimai, Ispanijos centrinės valdžios viršūnių arogancija. Žinoma, nuvylė Ispanijos karaliaus Felipe VI kalba, kurioje neatsirado vietos nukentėjusių karalystės piliečių užtarimui. Karalystė tokiu būdu nestiprėja. Kaip ir demokratinė dvasia (prisiminkime, kad Ispanijos demokratija vos keliolika metų vyresnė nei Lietuvos).
Suprantama, Konstitucija yra Konstitucija, tačiau be jos dar yra žmonės, kurie nori būti išgirsti, kurie nori turėti teisę ir laisvę spręsti.
Grįžtant prie Lietuvos, susidaro įspūdis, kad paviršutiniškais argumentais arba iš principo atsisakydami palyginimo su Katalonija, mes Lietuvoje tarsi siekiame išaukštinti savo pačių laisvės kovą ir kainą. Nemenkinkime kitų, tai nepadarys mūsų aukštesniais.
Didelė dalis visuomenės Lietuvoje nevartė (ir tai suprantama) Katalonijos istorijos puslapių, nežino apie Ispanijos pilietinį karą ar po to sekusį ypatingai žiaurų generolo Franco režimą. Anuomet niekas Vakaruose nežinojo Lietuvos. Visi mes buvome „rusai“, tai labiausiai žeidė. Pykome, kad niekam nerūpėjome, laukėme Vakarų sostinių reakcijų, kurių nebuvo.
Kiekviena tauta turi prigimtinę teisę į laisvę ir jai turi būti sudarytos galimybės tą teisę išreikšti. Štai ko dabar pasigendu Madrido veiksmuose – pagarbos, ženklo, kad galimas atviras pokalbis su Barselona ir visais katalonais. Tai ne mažiau svarbu nei teisės viršenybė.
Derybos tarp Madrido ir Barselonos yra neišvengiamos ir tai vienintelis kelias. Jau įsitikinome, kad jokia Konstitucija neapsaugo nuo kraštutinių veiksmų, smurto. Ir šiandien iniciatyvos turėtų imtis būtent Madridas, įrodydamas savo demokratiškumą.
Manau, būtina prisiminti ir atsižvelgti į teigiamų rezultatų atnešusius konfliktų sprendimo būdus Europoje. Toli žvalgytis nereikia – pavyzdžiui, vadinamasis Belfasto arba „Gerasis penktadienio susitarimas“ tarp Belfasto, Londono ir Dublino 1998-ųjų balandį, tapęs esminiu politiniu žingsniu Šiaurės Airijos taikos procese.
Lietuvos kelias į laisvę buvo kitoks, bet tikriausiai pernelyg greitai pamiršome (o jaunesni žmonės gal ir šiandien nežino), kad 1990-aisiais buvome vadinami – tiek sovietų, tiek vakariečių – nacionalistais, separatistais ar radikalais. Tai negalėjo patikti. Nepaisant to, Lietuvos viešoje erdvėje pastaruoju metu mirga neretai štampuojamos antraštės apie katalonus.
„Mes esame tauta. Mes spręsime“, – tai skambėjo milijoninėse demonstracijose Katalonijoje 2010 metais, po to, kai Konstitucinis Teismas Madride paskelbė naikinąs 2006 m. referendumu patvirtintą katalonų pasiskelbimą tauta. Anais laikais mes irgi norėjome būti vadinami tik tauta, bet į mus kreipdavosi kaip į „Baltijos respubliką“.
Dabar sakoma: Ispanija yra demokratija, o SSRS buvo režimas. Taip, bet nepriklausomybės skelbimas abiejose yra arba buvo neteisėtas. Ir taip – už Kovo 11-osios akto priėmimą mūsų signatarai rizikavo ne kuo kitu, o kalėjimu. Katalonija žada skelbti apie savo nepriklausomybę – ar katalonų politikai bus vedami už grotų?
Ir pabaigai: kai Lietuvai anuomet siūlytas „suverenitetas“ ar „savarankiškumas“ (SSRS sudėtyje), mes norėjome tik nepriklausomybės. Lietuvą svarbiausiu metu parėmė mažytė Islandija ir tai Lietuvai buvo ir tebėra nacionalinė šventė. Islandija savo visišką nepriklausomybę išsikovojo tik po Antrojo pasaulinio karo, po šimtmečių priklausymo Norvegijai ir Danijai.
Atrodo, šiandien bijome net diskutuoti, kad galėtume būti Islandija. Kita vertus, gali būti, kad ne baimė kalta, gal daugeliui tiesiog ta „jų laisvė“ nerūpi? Tada – o kiek teberūpi savoji?