Šiomis dienomis daug kalbėta apie Lietuvą ir Lenkiją. Demokratinėje valstybėje, priešingai nei kokioje Rusijoje ar Baltarusijoje, turi vykti pilnavertė diskusija – tarp visų valdžios institucijų, o taip pat su šalies ekspertais ir visuomene. Šis principas privalo galioti visiems esminiams valstybės gyvenimo klausimams, įskaitant ir užsienio ar ES politiką bei, neabejotinai, mūsų santykius su kaimynais.
Deja, Lietuvoje jau daug metų vietoj apgalvotos ir suderintos užsienio politikos matome vienasmenius valstybės vadovės veiksmus. Šalies Seimai ir Vyriausybės keičiasi, tačiau jie vis mažiau ir mažiau dalyvauja formuojant Lietuvos laikyseną ar sprendimus. Ir, reikia pasakyti, nelabai ir besistengia įsitraukti, kuomet Lietuvoje sprendžiama dėl santykių netgi su artimiausiais kaimynais ar ES ateities.
Paskutinis vienasmenio sprendimo priėmimo pavyzdys – Prezidentės pažadėta parama Varšuvai, kuomet netrukus visos ES valstybės turės išsakyti savo poziciją dėl balsavimo teisės Lenkijai suspendavimo.
Kuo grindžiama tokia „parama“? Ar tai bus tikrai parama, žinant didžiulį susipriešinimą Lenkijos visuomenėje, iššauktą dabartinės Vyriausybės veiksmų? Galbūt atvirkščiai: išreikšdami „paramą“, tik prisidedame prie to, kad ši tikrai svarbi Lietuvos partnerė toliau skęstų konfliktuose ir darytų naujas klaidas, kad joje toliau būtų varžomi esminiai demokratiniai institutai, tokie kaip teismai ar žiniasklaida? Ar čia toks ir Lietuvai sektinas pavyzdys? Galbūt dėl to taip lengvai ir be diskusijų stojama greta Vengrijos premjero Orbano, pareiškusio apie savo paramą Lenkijai.
Mano nuomone, toks pasirinktas „suartėjimas“ su Varšuva, pastarajai tolstant nuo liberalios demokratijos, yra klaidingas kelias. Tikrovėje, man regis, vyksta suartėjimas ne su Lenkija, o su prorusiškais euroskeptikais ir populistais.
Kodėl su tokiomis kaimynėmis kaip Lenkija ar Latvija, kurios yra mūsų ilgametės partnerės tiek ES, tiek NATO, Lietuvos santykiai jau ne vienerius metus yra nekokie? Ne kartą įsitikinta, kad tik veikdamos drauge – ar ekonominiais, ar politiniais klausimais – Baltijos valstybės gali pasiekti daugiau, nei pavieniui. Deja, dažniausiai nugali trumpalaike ekonomine nauda grįsti išskaičiavimai.
Kas dėl Latvijos – neabejotinai nuvilia dabartinis Rygos flirtavimas su Baltarusija dėl Astravo. Tačiau turime paklausti: ar padarėme viską, kad Latvija nuo mūsų nenusigręžtų? Deja, manau, kad tokį latvių elgesį patys ir išprovokavome, nes pritrūkome pagarbos ir dėmesio savo kaimynei.
Su Rusija ir Baltarusija kaimynystė buvo ir tebėra sunki, o to priežastys – daugiau nei aiškios. Tvirta vertybėmis grįsta pozicija ir aktyvus veikimas ES ir NATO viduje – vienintelė teisinga Lietuvos laikysena.
Briuselyje, kitose didžiosiose Vakarų sostinėse Lietuvos išsakyti perspėjimai dėl Rusijos, apie kuriuos garsiai kalbėta dar V. Adamkaus prezidentavimo metais, dabar pagaliau yra išgirsti ir įvertinti. Ypač po to, kai hibridines Kremliaus atakas savo kailiu patyrė – ir tebepatiria – Vašingtonas ir Londonas, Paryžius ir Berlynas, Madridas ir Barselona.
Dabar tinkamas laikas Lietuvai veikti. Galėtume padaryti daugiau, jei iš Lietuvos vadovų girdėtume ne solo partijas, kakofonines iniciatyvas ar vienadienius „tvytus“, bet bendrą ir visus buriantį darbą, tvirtą poziciją. Tam reikia nei daug, nei mažai – elementaraus solidumo, dėmesio ir pagarbos kitam, atsakomybės už savo veiksmus. Lietuvos saugumas – aukščiau trumpalaikės naudos.